Stebėti politikų kalbas ir veiksmus po savivaldybės rinkimų Vilniuje būtų savotiškai linksma, jeigu nebūtų taip liūdna
Antai Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius, apimtas euforijos dėl Lietuvoje tvirtėjančių konservatorių pozicijų, spėjo pasidžiaugti, kad rinkėjai grįžta prie tradicinių politinių partijų. Jis, matyt, nepastebėjo, kad daugiausia balsų vasario 25 dieną Vilniuje surinko populistinė partija „Tvarka ir teisingumas” ir jos pirmininkas, su konservatorių pagalba nušalintas nuo prezidento pareigų Rolandas Paksas.
Audrius Butkevičius, naujausias Pakso bendražygis ir geriausias jo draugas, pritartų Kubiliaus „įžvalgai”. Buvęs gynybos ministras, sėdėjęs kalėjime už sukčiavimą stambiu mastu, kratėsi populizmo etiketės trečiadienio LTV laidoje „Spaudos klubas”. Jis trumpam net perėmė vedėjo funkcijas iš žurnalisto Audriaus Siaurusevičiaus, primygtinai kamantinėdamas kitą laidos svečią (Laimantą Jonušį), drįsusį Pakso partiją pavadinti populistine.
Įsismaginęs Butkevičius taip pat atskleidė, kad po rinkimų „Tvarkos ir teisingumo” atstovas Vilniaus savivaldybės reikalus aptarinėja ir su Tėvynės sąjunga. Šios informacijos nepaneigė TV studijoje sėdėjęs Kęstutis Masiulis, konservatorių sąrašo sostinės rinkimuose pirmasis numeris.
Kažin kur visa tai būtų nuvedę, jeigu ne partijos garbės pirmininko Vytauto Landsbergio beprecedentis viešas grasinimas pasitraukti iš Tėvynės sąjungos, jeigu jo bendražygiai eitų į koaliciją su nušalintuoju prezidentu. Susigriebę konservatorių vadovai užgesino bet kokias rusenančias viltis susitarti su savo buvusiu nariu.
Kiek kitaip drausmės sargyba veikia kitoje Lietuvos ideologinio tvenkinio pusėje, pas socialdemokratus.
Antai per savivaldos rinkimų kampaniją Seimo narys ir socialdemokratų sąrašo Vilniuje pirmasis numeris Algirdas Paleckis buvo vadinamas partijos naujosios kartos atstovu, maištininku prieš senąją ekskomunistų „gvardiją”, politiku reformuotoju.
Šiandien Paleckis pravardžiuojamas „pacanu”, „pajacu”, politikos prostitute, „peckeliu”. Jam netgi prikaišiojamas jo senelis bolševikas Justas Paleckis, padėjęs vežti Stalino saulę į Lietuvą, o iš jos tuos, kurie tam priešinosi.
Ankstesnį įvaizdį dramatiškai pakeitė vingrybės rinkimams pasibaigus. Vieną dieną Vilniaus socialdemokratų vadas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su konservatorių vadovaujama „švaros koalicija”, o kitą dieną su Pakso „Tvarka ir teisingumu”.
Pastarąjį žingsnį jis sakė suderinęs su partijos pirmininku Algirdu Brazausku ir tai daręs norėdamas Vilniaus miestui gero. Anot jo, kitu atveju liberaldemokratų vadas būtų galėjęs susitarti su dabartiniu Vilniaus meru, liberalcentristų vedliu Artūru Zuoku.
Paleckis nepaaiškino, kodėl jo ir Pakso susitarimas turėtų kaip nors trukdyti pastarajam susitarti su Zuoku ar su kuo nors kitu. Tačiau priminė, jog ne vien Paksui galima prikaišioti praeitį; esą nešventi ir konservatoriai. Be to, anot jo, jeigu vienas kitam priekaištausime už praeitį, kur tai nuves ir kaip tai padės Vilniaus gyventojams? Esą tai tik atvers kelią mieste toliau klestėti korupcijai, supraskite – mero poste išlikti Zuokui.
Socialdemokratų partijos šulai, tarp jų pirmininkas Brazauskas ir premjeras Gediminas Kirkilas, gana rezervuotai priėmė Paleckio aiškinimus. Rimtesnė kritika pasigirdo po to, kai konservatoriai pagrasino Kirkilo mažumos Vyriausybei atsiimsią savo palaikymą. Supratę pavojų, socialdemokratai ėmė choru garsiai auklėti jaunąjį politiką, kalbėti apie jo patirties ir išprusimo stoką.
Tačiau visiškai įmanoma, jog tardamasis su Paksu, Paleckis elgėsi kaip geras partijos kareivis, vykdė būtent Brazausko pavedimą. Pastarasis taip ir nepasmerkė Paleckio veiksmų, nors prieš rinkimus rado reikalą jį barti už tai, kad per rinkimų kampaniją drįsta kritikuoti merą Zuoką.
Socialdemokratų vadas dabar viešai piktinasi konservatoriais, kam jie grasina atsiimti paramą socialdemokratų vadovaujamai mažumos Vyriausybei, jeigu socialdemokratai eis į koaliciją su „paksininkais”. Jis taip pat neatmeta galimybės toliau tartis su liberalais demokratais. O Paleckio susitarimą su Paksu ilgametis lyderis pavadino politinės žvalgybos dokumentu. Beje, tais pačiais žodžiais netrukus prabilo ir pats Paleckis.
Tačiau akivaizdu, kad nėra ko žvalgytis. Tuoj po rinkimų Paksas LTV (Edmundo Jakilaičio vedamoje) laidoje „Forumas” leido suprasti, jog buvimą Vilniaus meru jis mato kaip žingsnį pakeliui į Daukanto aikštę. Brazauskas, neatsiribodamas nuo Pakso, iš tikrųjų palaiko ir skatina pastarojo revanšo viltis.
Toks žaidimas – tai puslapis iš Brazausko politikos vadovėlio, iš kurio mokamasi, kaip patekti į valdžią, o patekus kuo ilgiau išsilaikyti. Galima tartis su bet kuo ir dėl bet ko. Principai, pasaulėžiūra, ideologija paliekama už derybų durų. Tai daroma dėl pragmatizmo, aiškinant, jog to reikia, nes „tarnaujama žmonėms”.
Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Svarbu patekti. Pats Brazauskas yra sakęs, jog reikia kreipti dėmesį ne į tai, kas sakoma prieš rinkimus, per politinę kampaniją, o į tai, kas daroma po rinkimų. Paleckis galbūt manė, jog tą pamoką išmoko.
Nepavartė jaunasis politikas kitų Brazausko politikos vadovėlio puslapių, kuriuose patariama, kaip tokius sandėrius daryti tyliai, kaip saugoti nugarą, nes ten esi pažeidžiamas.
Išeivijoje gyvenanti lietuvių poetė Liūnė Sutema kadaise rašė:
Badmetis –
Viskas tapo valgoma…
Ir kodėl turėčiau išsaugot tave?
„Tvarkos ir teisingumo” partijos vadas cituojamas pasakęs: „Nepykit, bet Rolandas Paksas bus meras”. Gal nušalintas prezidentas truputį pasiskubino; gal dar reikėtų išgirsti ramaus belgo tyla apsigaubusio Vilniaus mero Zuoko balsą.
Šiandien Vilniuje derybų toliau renkasi įvairaus plauko ir įsitikinimų politikai. Netrukus paaiškės, kas su kuo, kada ir kokiomis sąlygomis atsiras arčiau lovio, kas bus nuo jo nustumtas. Viskas tapo valgoma Lietuvos politikoje. Nes joje šiandien tvyro BADMETIS.