Vytautas Landsbergis pažadėjo išeiti. Europos Parlamento narys, Tėvynės sąjungos įkūrėjas paskelbė paliksiąs partiją, jeigu jos atstovai po rinkimų besiformuojančioje Vilniaus miesto savivaldybėje sumesią klumpes su paksistais („Veidas”). „Tie, kurie eis į koaliciją su Rolandu Paksu, pirmiausia turėtų apsivynioti galvas tualetiniu popieriumi”, – duodamas interviu Žinių radijui profesorius vėl neieškojo žodžio kišenėje. Įspėjimas tiems, kurie artimiausios ateities politikos dėlionėse gali tyčia ar nejučiomis peržengti moralės vertybių ribas. Visų pirma – savo bendrapartiečiams.
Socialdemokratų patriarchas Algirdas Brazauskas dar prieš rinkimus tėviškai, tačiau labai aktyviai jaunąjį partijos sostinės skyriaus pirmininką Algirdą Paleckį įtikinėjo per anksti neatsisakyti galimybės po rinkimų koalicijoje bendradarbiauti su Abonento skandaluose paskendusiu liberalcentristų lyderiu Artūru Zuoku. Tuojau po rinkimų A.Brazauskas pareiškė „nematąs priežasčių, dėl kurių mes negalėtume sudaryti koalicijos su A.Zuoku”.
Laurų praėjusiuose rinkimuose nenuskynęs A.Paleckis nuo tokių rekomendacijų kol kas laikosi atokiai. Gal tai ir nepatinka A.Brazauskui, tačiau jaunasis socdemų veidas tvirtai laikydamasis savo požiūrio demonstruoja partijos stiprumą. Dėl to nežadantis atsistatydinti iš partijos lyderio posto ar suvis iš partijos išeiti A.Brazauskas – taip pat.
O dabartiniai nominalūs Tėvynės sąjungos lyderiai šiandien tegali rodyti silpnumą, nes yra visiški V.Landsbergio požiūrio įkaitai. Maža to, kad partijos Politikos komiteto pirmininkas savo nuostatas į politikos procesus linkęs dėstyti ultimatyviai. Andrių Kubilių, Kęstutį Masiulį ir kitus turėtų bent jau žmogiškai žeisti tai, kad V.Landsbergis ultimatyvias nuostatas dėsto viešai, žiniasklaidoje. Galbūt profesoriaus pareiškimai skirti visai ne partijai.
Per radiją išgirdę V.Landsbergio nuostatas, konservatorių vadovai tuojau suglaudė ausis ir perrėkdami vienas kitą ėmė žegnotis nuo bent kokių užuominų apie koaliciją su liberaldemokratais. Nors dar prieš kelias dienas kalbėjo, kad šios partijos partnerystė būtų priimtina, jeigu R.Paksas nepretenduotų į sostinės mero postą.
Vis dėlto yra visai nebloga priežastis apsvarstyti V.Landsbergio ultimatumą. Detaliai, pragmatiškai ir visai be R.Pakso šešėlio. Pradėti derėtų nuo paprasto klausimo: kodėl daugiausia iš visų partijų rinkėjų balsų surinkusi Tėvynės sąjunga turi bene menkiausias politinio manevro galimybes derybose dėl valdančiųjų koalicijų sudarymo? Ir, nepaisant ketinimo deklaracijų, yra pirma kandidatė į opoziciją daugelyje politiškai svarbiausių šalies savivaldybių. Tariamai moralės nuostatomis grįsta izoliacijos politika, nepaisant didžiausio skaičiaus rinkėjų balsų, konservatorius stumia į aktyvios politikos nuošalę.
Ką daryti su šalies rinkėjais? Praėjusiuose rinkimuose, oficialiais duomenimis, konservatoriai gavo 183 tūkst. 619 balsų. Partijos, su kuriomis konservatoriai vienaip ar kitaip nenori ar negali turėti bendrų politinių reikalų, kartu sudėjus – beveik dvigubai daugiau: paksininkai – 137 tūkst. 293, zuokininkai – 118 tūkst. 563, uspaskininkai – 68 tūkst. 54 (iš viso 323 tūkst. 910). Koks tikslas rinkėjams balsuoti už tokią partiją, kuri kiekvienąkart po rinkimų pirmiausia ima lieti barikadas, su kuo nenorinti turėti reikalų. Užtverdama sau politinio manevro galimybes, partija paskelbia apie savo pralaimėjimą, nors ir gavusi daugiausia balsų.
Pasiklausius V.Landsbergio, geriau jau į opoziciją nei su tualetinio popieriaus juosta ant galvos. Tačiau retorinis teiginys – „ar galima turėti reikalų su žmogumi (R.Paksu – aut. past.), kuris Lietuvą norėjo pakišti po Borisovu” – ne toks jau neginčijamas. Atsirastų autoritetingų politikos DNR ekspertų, kurie suabejotų, ar konservatoriai iš tikrųjų niekuo dėti, kad atsirado tiek daug „raupsuotų” partijų. Lygiai taip pat ir tokių, kurie nemirksėdami išdėstytų, po kuo buvo mėginama pakišti Lietuvą 1996-2000 metų Seimo kadencijos (konservatorių valdymo) metu. Ne tai esmė. Kaip ir ne R.Paksas.
Atsiriboti nuo išsigimėlių vaikų – nepralošiamas veiksmas, labai patogus Briuselyje posėdžiaujančiam dvasiniam Tėvynės sąjungos lyderiui. Iki jo politinio gyvenimo pabaigos Lietuvoje greičiausiai rasis tie keli procentai palankiųjų, kurie pratęs V.Landsbergio komandiruotę Europos Parlamente. Kas paneigtų, jog kaip tik dėl to profesorius galimus koalicijos partnerius vertina pasitelkęs žiniasklaidą, o ne partijos vidaus susirinkimuose. Tačiau ar Lietuvoje veikiantiems Tėvynės sąjungos lyderiams nusispjauti į tuos potencialius dešiniųjų pažiūrų rinkėjus, kurie šią partiją nori matyti toliaregiškesnę ir modernesnę?
Konservatoriams atsirado nebloga proga pasirinkti savo ateitį – su V.Landsbergiu ar be jo. Ištikimiausiems jų rėmėjams tokia formuluotė gali pasirodyti šventvagiška. Tačiau juk taip klausimą formuluoja jis pats.
Sostinės taryboje gal vertėtų Masiuliui apsivynioti galvą Pakso tualetiniu popieriu. Būtų tvirta koalicija.Nieko prieš apsivynioti socdemai,o lenkai jau susivyniojo.