Šiuolaikinėje baldų gamyboje pastebima labai įdomi, originali autorinių dizainų tendencija.
Tai iš esmės nauja kultūrinė terpė, jau spėjusi gauti tokius „protingus” pavadinimus, kaip „etninis modernas”, „ekologinis postmodernizmas” ir kita. Romantikai ją gretina su „poezija dizaine”, mistikai vadina „interjero šamanizmu”, o cinikai šmaikštauja, kad tai – „baldų karnavalas”.
Naujasis stilius, vadinkim jį naujuoju etnostiliumi, sujungė plastiką ir natūralias medžiagas, europietišką funkcionalumą ir nepakartojamą rytietišką viziją. Šis stilius užgimė ne Italijoje ir net ne Prancūzijoje, o Filipinuose, nors dabar tokius baldus gamina ir vokiečiai, ir prancūzai, ir italai, ir japonai. Naujojo etnostiliaus demonstruojamų baldų kolekcijos turėjo didžiulį pasisekimą Kelne ir Milane, Niujorke, Frankfurte ir Paryžiuje bei Maskvoje.
Integralinė ekologinė mada atsirado ne be Žaliųjų partijos narių kovos už gyvūnijos išsaugojimą. Kad kraugeriškas holivudinės 30-ųjų mados (krokodilo oda apmušti pufai, iguanomis aptraukti krėslai ir panašiai) savanaudiškas dizainas nesunaikintų gamtos, skubiai reikėjo kažką sugalvoti – atėjo plastikiniai 70-ieji ir metalo 90-ieji. Gamta nebuvo tiek naikinama, tačiau neliko interjero jaukumo.
Medžiagos
Siekis išsaugoti gamtą dizainerius vertė ieškoti kompromiso. Daugelyje savo projektų naujosios mados dizaineriai ėmė naudoti „atliekas” – jūros bangų išmestas kriaukles, gigantiškus termitynus ir panašiai. Termitai (mažos piktos būtybės, skaidrios ir ėdrios) visuomet naikino žmogaus būstą, tad, atrodo, atėjo laikas už tai atlyginti – savo asmeniniais apartamentais. Šie dekoratyvūs gamtos nėriniai, primenantys vapsvų korį, naudojami baldų veidrodžių rėmų, žurnalinių staliukų, dekoro daiktų ir šviestuvų gamyboje. Pagal baldo formą vingrios landos užliejamos skaidria arba turinčia atspalvį medžio smala, paskui poliruojama ir padengiama laku. Kūrybiškas požiūris į nuolatinę žmogaus ir vabzdžio konfrontaciją dar kartą įrodė, kad geras termitas – miręs termitas.
Iš cukranendrių medienos „sirupe” (kaučiuko pramonės atliekos anksčiau dizainerių nedomino) kuriami žurnaliniai staliukai ir valgomojo baldai. Presuoti nendrių stiebai, sudėti gigantiškų tropinių gėlių forma – tai „gardūs” baldai, stebinantys bet kokios kategorijos estetikos gurmanus.
Tiems, kurie vengia papildomų kalorijų ir už cukranendrę labiau mėgsta „Orbit” be cukraus, siūlomas meniu iš „dietinio” kokoso. Tiesa, čia baldai gaminami ne iš hipiškai plaukuotų vaisių, o iš kokoso palmės šakų. Yra ir riestainio formos baldų (pavyzdžiui, staleliai), kurie pagaminti iš tropinės palmės vytelių, spirale susuktų kaip gelsvai paskrudęs riestainis.
Arba, pavyzdžiui, yra mažos kėdutės-pufai, aptraukti jūros kanape – abaka. O žinant abakos hidroizoliacines savybes (iš jos gaminami lynai laivams), gaminius iš šios medžiagos galima naudoti bet kokiose, net drėgnose, patalpose.
Formos
Naujasis stilius, beto, kad naudojamos ekologiškos medžiagos, suteikia galimybę kurti netikėtas formas ir įgyvendinti originalias idėjas. Pavyzdys – lova, kurios metalinis karkasas rankomis apipintas tropinės lianos žieve. Jos originali archaiška forma su atkalte net po varginančios darbo dienos nugramzdina į sapnų pasaulį.
Tačiau ne visi etninio moderno baldai tokie romantiški. Ne tokia egzotine medžiaga – buivolo oda – aptraukti žemi žurnaliniai staliukai, panašu, kad gali išgyvendinti kur kas aukštesnius jų „giminaičius”. Odiniai stačiakampiai gali nustebinti visus penkis juslės organus, tarp jų ir lytėjimo – jei perbrauksite per juos ranka, pasigirsta tarsi popieriaus čežesys arba tylus žievės kuždesys.
Siūlomi ir staleliai iš akmens. Mėtyti ant jų galima viską, nes jie sukurti iš tvirto juodos ir baltos spalvos vulkaninio žėručio, primenančio dryžuotą zebrą.
Žavi ir nepaprasti, beveik kosminiai šviestuvai iš jūros polipų bei aksesuarų iš presuotų tropinių kriauklių.
Naujosios etnoformos gali konkuruoti su europietiškomis linijomis ir naujausiais dizaino kūriniais. Pavyzdžiui, asketiškos dvasios ir etninio stiliaus vienos italų firmos baldai pagaminti iš medinio karkaso, aptraukto tik „hevimetališku” lukštu. Šis dryžuotas ebonitinis lukštas primena sluoksniuotą „Napoleono” tortą bei dvispalvį „geležinio medžio” variantą. Tačiau nepraranda tvirtumo ir nuostabaus faktūros grožio.