Kasmet vasarį beveik visos turizmo agentūros siūlo keliones į Venecijos karnavalą ir sako, kad tokių kelionių paklausa nuolat didėja. Venecija įkurta ant 118 lagūnos salelių prie šiaurinės Adrijos jūros pakrantės. Miestas pastatytas ant 10 tūkst. ąžuolų ir guobų polių, jį ir 200 jo kanalų jungia 400 tiltų. Vasaris – Venecijos karnavalų mėnuo.
Karnavalas rengiamas jau tūkstantį metų
Venecijos karnavalo tradicijos siekia net XI amžių, o karnavalų didžiausio suklestėjimo amžiumi laikomas XVIII šimtmetis, kai šventė trukdavo apie du mėnesius. Vykstant karnavalui negaliodavo visuotinai priimtos moralės normos, buvo tarsi metas legaliai ištvirkauti bei pripažinti visišką lygybę – pasislėpęs po kauke vienodai jautėsi ir turtingasis, ir skurdžius. Tai buvo metas, kai žmonės džiaugėsi gyvenimu – lošė kazino, šoko, mylėjosi. Kas tik norėjo, pasislėpęs po kauke galėjo lakstyti į pasimatymus, lankyti slaptus meilužius ar meilužes, blogu tonu būdavo vadinama, jei kas nors prasitardavo atpažinęs kaukę. Sakoma, kad vyras, net pastebėjęs žmoną su kitu, apsimesdavo nepažinęs ir niekada apie tai neužsimindavęs. Kaukės magija žmones viliojo visais laikais. Nors daug kas „kaukes” nešioja kasdien, smagu tai daryti žaismingai, neapsimetinėjant, turint polėkio ir vaizduotės. Venecijos karnavalas garsėja itin rafinuotomis kaukėmis ir kostiumais – kaukė jau seniai tapo šio Italijos miesto simboliu. Beje, iš seno Venecijos gyventojai kaukes dėvi ne tik per karnavalą – užsimaskavus galima trumpam išsižadėti savo kasdienio vaidmens.
Ištikimybė tradicijoms
Praėjus net šimtams metų karnavalai nekeičia temos – išlaikomos triukšmingų ir spalvingų viduramžiškų linksmybių tradicijos. Šiemet karnavalas truko dešimt dienų, kaip visada, dominavo istoriniai personažai: turtingų senjorų ir senjoritų, Arlekino, Kazanovos, senojo astrologo, maro laikų gydytojo, teisininko ar tiesiog velnio kaukės. Išradingi renginiai, kaukių paradai, visuotiniai šokiai kūrė beprotiškos linksmybės įspūdį, kai prarandami konkretaus laikmečio ženklai ir gali supainioti realybę su prasimanymu. Venecijoje, kaip ir visur: vienos linksmybės – paprastiems piliečiams, kitos – turtingiesiems. Bilietai į kai kuriuos renginius kainavo apie 400 eurų, taigi dažnas tegalėjo gėrėtis pro šalį į miesto vakarėlius prašmatniomis gondolomis plaukiančiais ir brangiomis kaukėmis pasipuošusiais miesto gyventojais bei svečiais.
Vis dėlto jei svajoji paplaukioti gondola ne už beprotišką kainą, kuri keliasdešimt kartų šokteli karnavalo metu, nori ramiai paklaidžioti gatvelių labirintais ir pasigėrėti miesto romantika, geriau į Veneciją atvažiuoti kitu laiku. Tada panorėjus užkąsti nereikės, kaip per karnavalą, nuolat stumdytis minios grūstyse, laukti ilgose eilėse prie restorano durų ar nuolat kęsti netylantį triukšmą. Venecijoje karnavalo dvasią gali pajusti kiaurus metus – čia siaurose ir klaidžiose gatvelėse kone nuo kiekvieno kampo ar parduotuvės vitrinos tuščiomis akiduobėmis praeivius gąsdina porcelianinių veidų kaukės.