Gyvūnas šalia vaiko – daugiau nei sąnaudos

Nuo mažens vaikui skiepijami moralės bei socialumo pagrindai. Iš vaiko tikimasi humaniško mąstymo, noro pažinti, ieškoti, atkakliai siekti tikslo. Žinoma, tam reikalingi artimiausi žmonės.

Jie tampa savotiškais „Jurgeliais meistreliais”, kuriuos vaikui tenka mėgdžioti. Iš čia kyla paprastas klausimas, kas nutinka, kai „meistreliams” nebelieka laiko arba vaikas tiesiog išauga iš „žaislų amžiaus”?

Koks vaikas bebūtų: ar ką tik išmokęs po kojomis tvirčiau jausti žemę, ar įžengęs į paauglystės tarpsnį, – jis visuomet ieškos jaukumo. Deja, ne visi to tiesiogiai ar netiesiogiai reikalauja iš šeimos narių. Tam, žinoma, yra įvairių priežasčių – galbūt tėvams tiesiog nebelieka laiko visaverčiam bendravimui su vaiku, gal dėmesio ir pripažinimo trokštama iš nepažįstamų žmonių. Tačiau jaukumo poreikis išlieka visais atvejais.

Kartais tereikia visai mažų dalykų, kad įveiktume didesnes kliūtis, todėl labai svarbu įsiklausyti į kiekvieną vaiko žodį. Galbūt jūs praleidote būtent tai, dėl ko jaunas žmogutis ištisą savaitę vaikšto nukabinęs nosį? Grįžkime prie to paties kiekvieno vaiko poreikio – turėti nuolatinę ir tvirtą atramą klaidžiuose gyvenimo vingiuose.

Dažnas vaikas prisipažįsta, kad iki didesnės laimės jam tereikia… mielo augintinio, reikalaujančio dėmesio ir atitinkamos priežiūros. Ar susimąstėme, kodėl? Juk, pasak tėvų, augintinio išlaikymas neišsiverčia ir be finansinių išlaidų, kuriomis tenka padengti dar vieno „šeimos nario” komfortišką apgyvendinimą, gerą maitinimą ir, žinoma, „kelis reikalingus niekučius”…

Pasak psichologų, kiekvienas iš mūsų turime užkoduotą meilės „šauksmą”. Jei to negauname iš aplinkinių žmonių, meilės ieškome gamtos pasaulyje. O šiuo atveju gyvūnas puikiai atstoja ištikimą, sąžiningą bei patikimą draugą – juk augintiniui gali patikėti kad ir didžiausią savo gyvenimo paslaptį ir visuomet būsi tikras, jog tai liks tik tarp jūsų!

Bendravimas su naujuoju įnamiu iš dalies atperka aplinkinių dėmesio trūkumą, dvasinį nepasitenkinimą, užglaisto psichologinius konfliktus. Tikriausiai teko girdėti ir apie raminamąją augintinių „galią”. Manau, nerastume vaiko, kuris atsisakytų paglostyti šiltą ir švelnų mylimą gyvūną ar jaukiai ant rankų pajusti trapios gyvybės plakimą.

O šiais laikais tėvai, draudžiantys įsigyti nors ir mažytį augintinį, nesusimąsto, kad galbūt užtektų tokių buitiškų priemonių padaryti savo vaiką daug laimingesnį.

Augintiniui, kaip žinia, reikia dėmesio. Tai skatina vaiką savarankiškai veikti, būti atsakingą už gyvūno sveikatą, gerą savijautą ir laimingą gyvenimą. Užuot ištisas dienas kiurksojęs prie televizoriaus ar niūriu veidu ruošęs pamokas, vaikas sugebės tinkamai paskirstyti laiką sau, šeimai ir, žinoma, mažam padarėliui, laukiančiam mylinčių ir besirūpinančių jaunojo šeimininko rankų.

Pamažu ir tėvai ims įvertinti vaiko pastangas tapti atsakinga ir savarankiška asmenybe. Tai nėra užmirštama, todėl ir po penkerių, ir po dešimties metų jaunuolis daug lengviau orientuosis visuomeniniame gyvenime. O priežastis nedidelė – vaikystėje su meile augintas vos kelis litus kainavęs žiurkėnas!

Žinoma, nereikia namų paversti milžinišku zoologijos sodu, kada nei tėvai, nei vaikas neturi laiko aptarnauti kiekvieno augintinio. Tai pavirs ištisu kankinimusi, norint apžioti per didelį kąsnį. Tačiau kodėl gi nepraskaidrinti niūrios kasdienybės mielu augintiniu? Galbūt netgi atrasite bendrą jūsų ir jūsų vaiko pomėgį domėtis gyvūnijos pasauliu. Todėl neverta vengti to, kas išeina tik į gera!

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.