Sostinės Šv. Jono gatvės galerijos erdvėse, menančiose didikus Radvilas, dabar įsikūrė menininkų dinastijos atstovai – Piekurai. Tapybos, medžio, galanterijos kūriniais, piešiniais jie užėmė visas galerijos kertes.
Šv. Jono gatvės galerija gaivina kadaise buvusią tradiciją rengti meno dinastijų parodas, tad nuo šiol tarp personalinių ar grupinių pasirodymų čia turėtume išvysti ir šeimines ekspozicijas.
Pirmasis žiūrovus pasitinka dinastijos pradininkas Igoris Piekuras, tai yra jo palikti tapybos darbai, mat praėjusį rudenį modernus peizažininkas išėjo amžinybėn. Jokiose parodose, sūnų tvirtinimu, nerodyti paveikslai, tarp kurių – garsieji „Pavojus”, „Šeimos portretas”, „Žemė”, taps malonia staigmena dailės mėgėjams, o tiems, kurie susipažįsta su autoriaus kūryba, – gana plačiu įvadu į ją.
Vaizdaraščiai ir instaliacija
Galerijos gilumoje ranka pasiekiama Juodoji jūra, Krymas. Čia rodomi vyriausios Piekurų šeimos atstovės – Gedimino ir Marijaus mamos Marijos Teresės Rožanskaitės kelionių vaizdaraščiai. Kaip sakė pati menininkė, jūra, kalnai, uolos visada ją žavėjo, tad akvarele, pastelėmis, grafitu šį žavesį menininkė mums perteikė. Teritoriškai atskirtoje parodoje „Naujas 2007” (dešinioji salė) žiūrovai gali išvysti šios menininkės instaliaciją „Motinos Teresės kambarys”. Iš pažiūros šmaikščiame motinų Teresių „susigretinime” joks sąmojis neslypi. Menininkė prisipažino, kad mirštančiųjų angelu vadinama moteris jai yra iškiliausia XX amžiaus asmenybė. Susidomėjimas jos veikla atvedė pas ordino seseris Lietuvoje. Balto ir mėlyno – ordino spalvų – sario juosiamoje salėje rodoma filmuota medžiaga apie Artimo meilės misionierių kasdienybę. Tik reikia nepabijoti patekti į salę. Mat drobulė užtveria angą, ir įeinantieji, menininkės sumanymu, turi pasilenkti ir taip parodyti pagarbą šiai seserijai.
Dera su galerijos erdvėmis
Įdomią kryptį parodos interpretacijoms davė Marijus Piekuras. Rengiant ją, tapytojo žodžiais, stengtasi ne tiek išskirti savuosius kūrinius, kiek komponuoti juos su galerijos erdvėmis. Tai ypač akivaizdu apsilankius jo brolio Gedimino menėse. Skulptoriaus „mediniai stebuklai” tarsi supasi nišose, mėgdžioja langų ornamentą, rieda arkomis. Architektūrinius salių apvalumus ir kitus pranašumus paryškina skulptūros „Kupstas”, „Šieno kupeta”. Vitrininiai „Eskizai” žymi medžio medžiagos pergalėjimą. O kompozicija „Kampas”, tas laiko tėkmės skerspjūvis, parodą skelbiančioje fotografijoje atrodo įtaigiau, svariau. „Sukurk mane iš akmens, Gediminai”, – meldžia skulptūra. Piešiniai lyg šaipydamiesi „apverčia” arkinių angų linijas arba ieško savo atspindžio atokesnėse salėse.
Skulptūrinis-architektūrinis Gedimino Piekuro ansamblis skamba itin raiškiai. Pažvelgus į kūrinių atsiradimo datas susidaro įspūdis, kad menininkas kraustytis į galeriją ruošėsi nuo seno.
Atpažinimo ženklai
Didžiojoje galerijos salėje „skamba” Marijaus Piekuro poliptikai. Tačiau sulaukiama ir netikėtumų: jo įmantrių formų kūriniams smagią, žaismingą priešpriešą kuria tos kvadratinės skirtingų spalvų paletės, ant kurių paskleisti žmonos Rūtos galanterijos šedevriukai. Intymus vertikalės ir horizontalės, drįsčiau pratęsti – vyro ir žmonos – duetas. „Mano blizga ir jos blizga”, – sakė Marijus. Jis į galeriją atskraidino garsiuosius „Angelus”, tapusius autoriaus atpažinimo ženklais. Žvelgiant atskirai, tos būtybės atrodo tokios kasdieniškos, tokios žemiškos. Ir tik kada ne kada įgauna fantazijos, pasakos lengvumą. Tačiau jų įtaiga, sakralumas, visa jų ekspresija atsiskleidžia ikonines formas imituojančių paveikslų visumoje. Tie sparnų linkiai ir brėžiai lyg muzikinės smuiko ir arfos figūros…
Žmonos spalvinė klausa
Etnomuzikologės Rūtos Piekurienės vyras Marijus renginio pradžioje pagyrė gamtos dovaną – žmonos spalvinę klausą. Bet žiūrovai netrukus patys būtų tuo įsitikinę. Gamtos dovanos kuriamos segės, karoliai, koljė, medalionai – kruopštumo pavyzdžiai. Kiekviena detalė, kiekvienas puošybos elementas vertė žiūrovus aikčioti iš nuostabos ir klausti: ar tai įmanoma sukurti žmogaus rankomis? Rankdarbius Rūta sakė kūrusi nuo vaikystės. Paskui daugiausia siuvusi drabužius ir siuvinėjusi. Tik prieš trejetą metų ji ėmėsi moterį puošiančių dirbinių.
Tai ketvirtoji Piekurų šeiminė paroda nuo 1997 metų. Dar jie rengia menines akcijas tėvų sodyboje Kuršių kaime (Varėnos r.) – „Keturiese be sienų”. Broliai sakė tikintys, kad ateityje parodose dalyvaus dinastijos trečiosios kartos atstovai.