Rytoj baigsis sutarčių su privačiomis gydymo įstaigomis dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų pasirašymo vajus. Vien Vilniuje tokių sutarčių pasirašyta beveik su šimtu privačių įstaigų. Ar tikrai sumažės pacientų eilės valdiškose poliklinikose?
Šios sutartys su privačiomis gydymo įstaigomis – Sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva. Ministras Rimvydas Turčinskas žengė ryžtingą žingsnį. Kol kas garsesnių aplodismentų jis sulaukė tik iš privatininkų. Biudžetinės gydymo įstaigos tyli.
Privatininkai gelbės… sveikiausiuosius
Praėjusių metų pradžios duomenimis, Vilniaus apskrities pirminės sveikatos priežiūros įstaigas buvo pasirinkę 885 277 gyventojų. Mišrias įstaigas buvo pasirinkę 68,9 proc., savivaldybių – 21,7, o privačias – 9,4 proc. gyventojų. Privatininkus pagal amžiaus grupę rinkosi didžiausia gyventojų iki 50 metų dalis. Savivaldybių medicinos įstaigose gydėsi didžiausia vyresniųjų nei 65 metų amžiaus grupė. Vilniaus apskrityje vienas gyventojas pas šeimos gydytoją apsilankė vidutiniškai 4,05 karto. Vilniaus mieste – 3,9 karto. Savivaldybių poliklinikose lankėsi dažniausiai – 4,34 karto. Privačiose įstaigose – mažiausiai – 3,3 karto. Pasirašiusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis privačios įstaigos orientuojasi teikti paslaugas pacientams nuo 20 iki 49 metų. Tai mažiausiai ligų kamuojami ir darbingiausi pacientai. Vadinasi, jiems ir dabar nekyla didesnių problemų dėl paslaugų kainų privačiose gydyklose, nekils ir ateityje, kai teks mokėti už paslaugas tik dalį kainos. Kitką sumokės ligonių kasa.
Brangių tyrimų verpetai
Privati medicina iki šiol buvo prabanga, kurią sau leisti galėjo tik gana nemenkas pajamas turintys asmenys. Jie gali sumokėti už bendrosios praktikos gydytojo konsultaciją 92 litus, vėliau konsultuotis su specialistu ir dar tiek pat pakloti. Reikalui esant gali sau leisti brangų tyrimą už 600 litų.
Visai nutilo kalbos apie gydymo metodikos schemą ir normas. Kam jos, jeigu viskas įrašyta kainyne. Kai kurie pacientai, iš nevilties užsukę į privatų diagnostikos centrą, dažnai pakliūva į brangių tyrimų spąstus. Į juos buvo patekusi ir LŽ pašnekovė Angelina.
„Gydė man dantį, – pasakojo pacientė. – Stomatologė savo darbą atliko gerai, bet po kurio laiko pajutau maudimą. Jis mane persekiojo gal mėnesį. Dantų gydytoja apžiūrėjo ir patarė kreiptis į ausų ligų specialistą. Rizikavau eiti į vieną diagnostikos centrą. Sumokėjau 92 litus. Gydytoja įtarė, kad gali būti trišakio nervo šaknelės uždegimas, bet dėl viso pikto patarė nueiti pas neurologą. Vėl sumokėjau 92 litus. Neurologas irgi paminėjo tą pačią skausmo priežastį, bet, sakė, būtų gerai atlikti galvos tomografiją. Paklausiau kodėl? Atsakė, kad paaiškės, ar nėra auglio. O nervo uždegimą matysite, klausiau. Pasirodo, ne. Paslaugos, kuri man būtų kainavusi daugiau nei 400 litų, atsisakiau”, – pasakojo moteris. Maudusį dantį ji išsigydė paprastais vaistais. Bet Angelina pasipiktino, kad jai buvo peršami tokie brangūs ir visai nebūtini tyrimai. Ar į tokias pinkles nepaklius ir būsimieji privačių gydymo įstaigų pacientai?
Galimybė rinktis
Medicinos diagnostikos centro direktorius Laimutis Paškevičius pasidžiaugė, kad pagaliau atsirado ministras, išdrįsęs reformuoti sveikatos sistemą ir suteikti daugiau galimybių privačioms įstaigoms. Su privataus centro vadovu pirmiausia aptarėme paslaugų kainas, taikomas valstybinėse gydymo įstaigose, o nuo šiol ir privačiose. „Tą klausimą ne kartą kėlėme įvairaus lygio pasitarimuose. Paslaugų kaina neatitinka išlaidų. Tie 54 litai, skiriami vidutinio amžiaus pacientui, (jie sudaro pagrindinę grupę) per metus yra juokinga suma. Tiek mokama šeimos gydytojui, kuris dar lanko ligonius jų namuose, priima pacientus savo kabinete, siunčia mėginius į laboratorijas. Kaina tikrai nepagrįsta. Palyginkime paslaugų kainas. Už vieną santechniko apsilankymą turėjau pakloti 100 litų. Šis palyginimas skamba absurdiškai, bet tokia realybė”, – svarstė Paškevičius.
Jis siūlė atskirti ekonominius reikalus nuo socialinių. „Vieną kartą privalome pasakyti tiesą. Valstybinės gydymo įstaigos užtikrina tik labai mažą dalį sveikatos priežiūros”, – teigė direktorius. Privačiose gydymo įstaigose kainodara įvairi, nemažą įtaką kainai daro įrangos kokybė. Be to, atsižvelgiama į mediko kvalifikaciją. Nemenkas skirtumas, kas priima pacientą, – profesorius ar rezidentas. „Mūsų gydymo įstaigoje operacija iki sutarties su ligonių kasa pasirašymo kainavo nuo 1500 iki 3000 litų, o dabar mažiau. Dalis operacijų bus atliekama už 500 litų. Tokių, kurios kainuos daugiau kaip 1000 litų, liko visai mažai. Operacijų kainos Dienos chirurgijos skyriuje sumažėjo 3-5 kartus. Pastebėjome, kad gerokai padidėjo pacientų srautas ir operacijų atliekama du kartus daugiau. Atvažiuoja jau ir iš kaimų”, – aiškino Paškevičius.
Pacientas gali rinktis. Pavyzdžiui, reikia atlikti kataraktos operaciją. Valstybės kompensuojamo lęšiuko kokybė labai prasta. Tačiau jei jis pasiryžęs tokį lęšiuką statyti, operacija kainuos 240 litų. Ankstesnis įkainis buvo 1700 litų. „Jeigu žmogus nori geresnio lęšiuko, perka pats ir moka nuo 600 iki 2400 litų. Tokios kainos ne tik mūsų centre, bet ir valdiškose klinikose”, – sakė direktorius. Jis paminėjo išvaržos operaciją. Anksčiau ji kainavo 2400 litų, dabar – 589 litų. „Privačioje įstaigoje iš paciento niekas nelaukia užmokesčio vokelyje. Jis ateina, susimoka kasoje, o jam įteiktame kvite viskas parašyta. Vyrauja skaidri sistema. Valstybinėse įstaigose irgi taip turėtų būti. Būtų gerai, jei kiekviena valdiška įstaiga pateiktų savo kainynus”, – sakė diagnostikos centro vadovas. Jis džiaugiasi, kad suteikta laisvė pacientui rinktis ir pagaliau garsiai pasakyta tiesa: už kokybiškesnę paslaugą teks primokėti. Aiškiai nurodyta, kad valstybė kol kas gali mokėti tik nedidelę lėšų dalį.
Kainos – už pirminę priežiūrą
Valstybinės ligonių kasos viešųjų ryšių specialistas Kazys Žilėnas pateikė pirminės sveikatos priežiūros paslaugų kainoraštį. Jo manymu, kiekvienoje gydymo įstaigoje paslaugų kainos turėtų būti rodomos viešai. Deja, jų nerasi ir su žiburiu ieškodamas. Apsidraudusio privalomuoju sveikatos draudimu paciento vizitams pas bendrosios praktikos gydytoją bei odontologą skiriama 88,2 lito per vienus metus. Iš tos sumos – 24,8 lito skiriami odontologui. Kai šeimos gydytojas siunčia pacientą konsultuotis su specialistu, vėl mokama. Kardiologo konsultacija kainuoja 40,2 lito, tiek pat endokrinologo. Jei atliekama echoskopija, paslaugos kaina padidėja iki 50,6 lito. Jei pas specialistą konsultantą tenka lankytis tris kartus, mokama tik už pirmą vizitą, kiti du – nemokami, o ketvirtas apsilankymas vėl kainuoja 40,2 lito. Paslaugų kainos ir jų organizavimo tvarka buvo patvirtinta 1996 metais ministro įsakymu. 1998 metais įkainiai pakeisti, šiek tiek padidinti. Ar iki šio naujo eksperimento nereikėjo pirmiau peržiūrėti paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos? Juk tomis pačiomis lėšomis sveikata lopoma net 11 metų. Sistemą mėginama pakeisti ne iš esmės, o tik iš dalies.
Priemokos – už kokybę
Į LŽ klausimus atsakė sveikatos apsaugos ministras Rimvydas TURČINSKAS
– Ar buvo atlikta atranka, su kokio profilio privačiomis gydymo įstaigomis bus sudaromos sutartys?
– Atskira atranka nebuvo atliekama, nes tikslą – suteikti kuo daugiau paslaugų pacientams ir pasiekti, kad žmonėms kuo mažiau reikėtų laukti specialistų konsultacijų ir dienos chirurgijos paslaugų – mėginame įgyvendinti sudarydami lygias sąlygas tokias paslaugas gauti ir valstybės, ir privačiose gydymo įstaigose.
Sutartys dėl pirminės asmens sveikatos priežiūros, antrinio lygio specializuotų ambulatorinių paslaugų, brangių tyrimų ir procedūrų, taip pat dienos chirurgijos paslaugų sudaromos su visomis pareiškusiomis norą ir atitinkančiomis reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos. Prašymų dėl sutarčių sudarymo pateikimo terminas su privačiomis gydymo įstaigomis buvo pratęstas iki kovo 1 dienos. Siekiant mažinti pacientų eiles, sutartis dėl ypač paklausių paslaugų (genetiko, hematologo, toksikologo, veido ir žandikaulio chirurgo, kai kurių kitų specialistų konsultacijų) bus galima sudaryti ir po šio termino.
– Kiek pacientų aptarnaus šios įstaigos?
– Pasirašant sutartis nustatoma ir paslaugų apimtis, ji yra aptariama kiekvienoje sutartyje. Papildomai šiemet bus galima suteikti nuo 400 tūkst. iki 600 tūkst. ambulatorinių paslaugų, t.y. apie 8-10 proc. daugiau nei pernai.
– Valstybinė ligonių kasa privačiai įstaigai mokės bazinę paslaugos kainą arba, kitaip tariant, minimumą. Tad reikia suprasti, kad skirtumą sumokės pacientas? Jis gali būti nuo 100 iki kelių šimtų litų. Ar galės tokia naujove pasinaudoti mokytojas, pensininkas, tarnautojas?
– Teritorinės ligonių kasos mokės vienodą sumą už tokią pačią paslaugą ir valstybinei, ir privačiai gydymo įstaigai. Privačios gydymo įstaigos turės galimybę imti papildomą mokestį, kuris viešai skelbiamas įstaigoje. Mokytojui, pensininkui ar tarnautojui anksčiau reikėjo mokėti visą sumą, jeigu jis norėjo gauti paslaugą privačioje įstaigoje, dabar mokama kur kas mažesnė suma.
– Ar nebus pacientas įsuktas į brangių tyrimų verpetą, kaip ir dabar daroma?
– Asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys specialistai turi skirti tik tuos tyrimus ir procedūras, kurių reikia diagnozę nustatyti ar suteikti tinkamą pagalbą. Teritorinių ligonių kasų specialistai įpareigoti kontroliuoti, kad pacientas gautų reikiamą gydymą, kad jam būtų atlikti būtini tyrimai, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos būtų naudojamos tinkamai.
– Ar yra koks nors reglamentas? Normatyvai? Paslaugų teikimo tvarka?
– Sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtinti paslaugų teikimo bendrieji reikalavimai ir specialieji jų teikimo reikalavimai. Paslaugos apmokamos tuo atveju, jeigu minėti reikalavimai yra vykdomi. Ambulatorinės paslaugos teikiamos vadovaujantis atitinkamų specialybių medicinos normomis, kuriose detaliai išdėstytos specialistų teisės, pareigos, kompetencija, atsakomybė.