Benamiai skundžiasi, kad Nakvynės namuose taikomi dvigubi standartai.
Tačiau šių namų darbuotojai nebežino, kaip gintis nuo agresyvių įnamių.
Nebenori kalėti
12 kartų kalėjęs už vagystes 37 metų Remigijus Šrubėnas gruodžio viduryje atliko bausmę ir parvažiavo į Klaipėdą. Čia vyras neturi kur prisiglausti, nes, mirus tėvams, sesuo pardavė butą ir išvažiavo gyventi į Vokietiją. R.Šrubėnas liko be artimųjų ir pastogės.
Pakeliui į gimtąjį miestą R.Šrubėnas prarado dokumentus. Vyras tikino nebenorintis grįžti į koloniją, sakė, kad labai nori pradėti normalų gyvenimą, bet jam tai vis nesiseka.
Į Vienos nakties nakvynės namus jo jau daugiau kaip mėnesį neįleidžia. Vyras prisipažino susipykęs su sugyventine ir išdaužęs langą, bet tikino už tai jau atsiprašęs ir net iš pašalpų padengęs nuostolius.
„Ten dirba toks budėtojas Mindaugas. Jis „neturi ant manęs akies”. Kitus girtus įleidžia, o manęs – ne. Taip neteisinga, – guodėsi R.Šrubėnas. – Aš neturiu kur prisiglausti. Nakvoju laiptinėse. Per naktį tenka po tris vietas pakeisti, nes žmonės vis išvaro lauk į šaltį. Nuo to šalčio ginuosi, kaip ir visi, degtine. Toks pusiau miegojęs, pusiau gėręs esu prastas darbininkas, bet nebenoriu vogti, nebenoriu į „zoną”.
Mirė motina
Panašus likimas yra ištikęs R.Šrubėno draugą Aidą Šipalį. Šis vyras jau kelis kartus raštu atsiprašė Socialinės paramos skyriaus vedėjos Audronės Liesytės ir Nakvynės namų direktorės Jūratės Karnilienės.
A.Šipalis taip pat yra kalėjęs. Grįžo iš įkalinimo vietos ir sužinojo, kad motina už skolas prarado būstą Klaipėdoje ir buvo iškelta gyventi į kaimą. Pagal sutartį jai ten duotame būste leista gyventi iki mirties. Prieš porą savaičių moteris mirė. Dabar A.Šipalis guodžiasi neturintis net kur nuvažiuoti išsiprausti, pasikeisti drabužius.
Dukart A.Šipalio sesuo išprašė, kad jį priimtų į Nakvynės namus. Tačiau vos porą naktų gavęs ten šiltai prisiglausti, jis vėl tapo nepageidaujamas.
Kelia grėsmę
Nakvynės namų direktorė J.Karnilienė puikiai pažįsta abu šiuos vyrus.
„Tai mūsų galvos skausmas. Mes jų negalime įsileisti į Nakvynės namus. Juk šitie jauni ir stiprūs vyrai kelia grėsmę ne tik kitiems Nakvynės namų gyventojams, bet ir darbuotojams. Kartą atkišo ginklą į budėtoją. Čia jau menki juokai, juolab kad prieš porą metų vienas jų tikrai kėsinosi į darbuotoją. Paaiškėjo, kad tai buvo ne ginklas, o žiebtuvėlis, bet juk užpultasis to nežinojo.”
Miesto meras žodžiu yra susitaręs su Nakvynės namų administracija, kad pernakvoti bus priimami ir neblaivūs benamiai.
J.Karnilienė pasakojo, kad valkatėlės geria prie pat Nakvynės namų durų. Kai įžengia per duris, neatrodo labai girti, tačiau po keliolikos minučių alkoholis pasklinda po jų kūnus.
Direktorė A.Šipalį ir R.Šrubėną apibūdino kaip ypač agresyvius ir pavojingus.
Reikia blaivyklos
Vienintelė išeitis, apie kurią J.Karnilienė jau ne kartą yra kalbėjusi su miesto meru, būtų atgaivinti blaivyklos veiklą.
„Kasnakt į mūsų įstaigą miegoti prašosi iki 70 žmonių. Apie 40 jų yra nuolatiniai klientai. Beveik visi į Nakvynės namus ateina apduję. Mūsų darbuotojai negali nustatyti, kuriam jų reikia medikų pagalbos. Būtina ir policijos pagalba, nes kovoti su siautėjančiais benamiais du darbuotojai nepajėgūs, – kalbėjo Nakvynės namų direktorė. – Kasnakt tokie kaip A.Šipalis ir R.Šrubėnas iškrečia vis naujų pokštų. Vieną naktį budėtojas pamatė į koridorių išvarytus tris benamius. Už durų girdėjosi keistas šnaresys. Pasirodo, vienas tų aršuolių išvarė kambario draugus, nes sugalvojo pasimylėti su moterimi. Taip elgtis negalima. Sudraustas jis sukėlė riaušes.”
Kol kas blaivyklai steigti nėra nei pinigų, nei žmonių, nei politinės valios. Tad išvaryti iš Nakvynės namų benamiai glaudžiasi gyvenamųjų namų laiptinėse, sandėliukuose.