Renkantis namų kino sistemą patariama nepasikliauti vien techninėje charakteristikoje nurodytais skaičiais – neprošal būtų pasiklausyti kelių tinkamų modelių ir taip išsirinkti labiausiai atitinkantį individualius lūkesčius.
Namų kino sistemos yra dvejopos – vadinamosios ekonominės arba „viskas viename” ir komplektuojamos iš atskirų dalių. Pastarąsias renkasi tie, kurie yra pasiryžę investuoti didesnę sumą į garsą ir kokybę.
Populiariausias – ekonomines – sistemas sudaro viename komplekte esančios kolonėlės ir blokas su grotuvu, skaitmeniniu stiprintuvu, radiju.
Namų kino sistema skirta ne tik žiūrėti filmus ar klausytis muziką, bet ir peržiūrėti nuotraukoms televizoriaus ekrane, tai daryti galima ir įsijungus mėgstamą muziką. Tiesa, anot bendrovės „Avitela” generalinio direktoriaus Jono Dirginčiaus, ekonominės klasės sistemos yra skirtos žiūrėti filmus, tad didžiausia įspūdžio dalis yra iš ekrano.
Paprastai namų kino sistemos atkuria DVD, CD, DIVX, MP3 formato įrašus, bet konkrečios galimybės priklauso ir nuo modelio.
Pažangesnės namų kino sistemos orientuotos į didelės raiškos televizorius, turi HDMI jungtį. Tokiu atveju netgi jei pats diskas nėra didelės raiškos, į HDMI jungtį taip pat turintį televizorių siunčiamas signalas perskaičiuojamas į didelės raiškos. Taip vaizdo kokybė ženkliai pagerinama.
Klausantiems – kolonėlės ant grindų
Pasak IĮ „Signalo pikas” direktoriaus Kazimiero Gaidžio, pirmiausia pirkėjo teiraujamasi, koks patalpos, kurioje stovės namų kino sistema, dydis. Pagal tai renkamos didesnio arba mažesnio galingumo kolonėlės. Antras klausimas – ar sistema reikalinga tik žiūrėti filmus, ar ketinama taip pat ir klausytis muzikos.
Jeigu pirkėjas pageidauja tik žiūrėti filmus, galima siūlyti mažesnio galingumo, ne tokių aukštų reikalavimų garso kokybei kolonėles, kabinamas ant sienos. Norintiesiems ne tik žiūrėti filmus, bet ir klausytis muzikos K. Gaidys patartų rinktis didesnes, ne ant sienų kabinamas, o ant grindų statomas kolonėles.
Dvi kolonėlės dedamos arba kabinamos patalpos priekyje, dvi – gale, o vidurinė – virš televizoriaus arba po juo. Sieninio tipo kolonėles patariama kabinti tokiu aukščiu, kad jos būtų tarp sėdinčio bei stovinčio žmogaus galvos lygmens.
J. Dirginčius atkreipia dėmesį, kad pačiam reikėtų paieškoti optimalios žemų dažnių kolonėlės pozicijos, kad skambesys atitiktų individualų skonį – kolonėlę pasukioti, o jei bosas per „kietas” – galima padėti po ja porolono.
Dievinantiems koncertus – DTS
Namų kino sistemos gali turėti skirtingą kanalų, kuriais transliuojamas garsas, skaičių – 5.1 (penkios kolonėlės ir viena žemų dažnių), 6.1 ar net 7.1. Tiesa, K. Gaidys patartų kolonėlėmis pernelyg neapsikrauti – pačios populiariausios yra 5.1 sistemos, ir to paprastai užtenka. Visos kolonėlės, kitaip nei „stereo” atveju, gali groti kiekviena atskirai, pavyzdžiui, iš dviejų galinių viena gali groti, o kita – ne.
Pasak J. Dirginčiaus, DVD filmai dažniausiai įrašomi 5.1 formatu. Beje, garsas gali būti užkoduojamas skirtingais principais. Anksčiau analoginiam signalui koduoti būdavo naudojami „Dolby prologic” bei „Dolby surround” principai. Skaitmeninis signalas paprastai koduojamas „Dolby digital” arba DTS (Digital theatre system) principu – ant disko nugarėlės būna ženkliukas, nurodantis kodavimo principą.
Skirtumas tarp jų toks, kad skambant „Dolby digital” įrašui galima atspėti, iš kurios pusės sklinda garsas, o DTS – užsimerkus net negalima pasakyti, kur yra kolonėlė – tarp kolonėlių sukuriamas tikras erdvinis skambesys. Ypač malonu klausytis DTS principu įrašytų koncertų.
Tačiau tam, kad būtų galima atkoduoti DTS įrašą, toks ženkliukas turi būti ne tik ant filmo ar koncerto įrašo disko – tokį formatą turi gebėti atkoduoti ir grotuvas, ir garso stiprintuvas.
Vieno gamintojo – patogiau
Privaloma namų kino sistemos dalis yra televizorius, tačiau, anot J. Dirginčiaus, jie parduodami atskirai.
Beje, J. Dirginčius pataria rinktis to paties gamintojo namų kino sistemą ir televizorių, nes taip patogiau – viską bus galima valdyti vienu nuotolinio valdymo pulteliu. Be to, tokiu atveju bus ir atsarginis pultelis.
Pasak J. Dirginčiaus, įsigyjant namų kino sistemą galioja ta pati taisyklė, kaip ir renkantis kitas prekes – reikia apsibrėžti, kokią pinigų sumą galima skirti pirkiniui. Be to, domimasi ir koks yra pirkėjo gyvenimo būdas. Pagyvenusiam, subtilų garsą mėgstančiam žmogui tiktų vienokia, pripažįstančiam šaižų skardų garsą – kitokia. J. Dirginčius pabrėžė, kad namų kino sistemos gali būti ir vienodo galingumo, tačiau skambesiu labai skirtis, todėl patariama parduotuvėje pasiklausyti kelių modelių.
K. Gaidys taip pat patartų nepirkti vadovaujantis vien skaičiais – jei namų kino sistemų charakteristikoje nurodytas toks pat galingumas, tai dar nereiškia, kad jų garsas bus vienodas. Nepasiklausius išsirinkta sistema gali pasirodyti per silpna ir nepatenkinti lūkesčių, juolab kad naujos statybos individualiuose namuose bei kotedžuose dabar projektuojami ypač dideli kambariai.
Namų kino sistemos gali pakerėti ir savo išskirtiniu dizainu, tačiau tokios jau yra gana brangios, ir užsakomos iš katalogų. Ekonominio tipo sistemos yra gana standartinės, ypatingais dizaino sprendimais nepasižymi.