Neverbalinio etiketo žinovai pataria: jeigu norite, kad klausytojai išgirstų, ką jūs sakote, kuo mažiau gestikuliuokite.
Gestai – tai žmogaus vidinės kultūros, išsiauklėjimo bei išprusimo ženklai. Daugelis jų nėra sąmoningi, tačiau jie perduoda informaciją apie žmogaus būseną bei jo mintis. Taigi gestai turi daug reikšmės tam, kokį įspūdį jūs darote aplinkiniams.
Kad pokalbininkas jums pajustų palankumą
Kai kurie žmonės kalbėdami, pavyzdžiui, nežino, kur dėti laisvas rankas. Jie būtinai ką nors pašo, suka plaukus, barbena pirštais į stalą, glosto kėdės atkaltę, kasosi sprandą, trina tarpuakį, apžiūrinėja nagus ir pan. Jeigu pastebėjote turįs tokį įprotį, pasistenkite jo atsikratyti.
Kuo mažiau gestikuliuokite. Platūs mostai ir bet koks triukšmas blaško dėmesį. Tik tokios frazės, kaip „Prašom užeiti”, „Prašom sėstis”, „Prašom susipažinti” yra palydimos atitinkamais judesiais.
Kad pokalbininkas jums pajustų palankumą ir būtų su jumis atviras, jums nepakanka būti dėmesingam. Parodykite jam, jog ir jūs esate atviras bei jam palankus: pavyzdžiui, pasinaudokite atvirumo įspūdį sukeliančiu gestu – ištieskite į jį savo rankas delnais į viršų.
Kalbėdami
rankas laikykite ramiai,
žiūrėkite pokalbininkui į akis,
neprisidenkite burnos,
netapšnokite klausytojui per petį (nesukiokite jo švarko sagos ir t.t.; jeigu norite nuimti plauką ar siūlą – atsiklauskite).
Svečioje šalyje
savo judesius sekite ypač atidžiai. Pavyzdžiui, pirštais rodomas ženklas „viskas okei”, vienaip suprantamas visose angliškai kalbančiose šalyse, Prancūzijoje reiškia nulį arba „nieko”, Japonijoje – pinigus.
Į viršų pakeltas nykštys Amerikoje, Australijoje, Anglijoje ir Naujojoje Zelandijoje turi dvi reikšmes: bandymą sustabdyti pakeleivingą mašiną – „sustok”, ir „viskas gerai”.
Viduriniojo piršto rodymas turi įžeidžiamą reikšmę – „atsisėsk ant jo”. Graikijoje tai reiškia „užsičiaupk”, Italijoje – skaičių 1.
Be žodžių
Kai prancūzas arba italas baksnoja sau per galvą, tai reiškia, kad tam tikrą idėją jis laiko kvaila.
Jeigu britas ar ispanas plekšteli delnu sau per kaktą, tuo jis parodo, jog yra savimi patenkintas. Tuo pačiu gestu vokietis išreiškia pasipiktinimą. O štai olandas, pliaukšteldamas sau kakton ir dar ištiesdamas rodomąjį pirštą, praneša, jog idėja jam patiko, bet jis ją laiko kiek beprotiška.
Pas mus rodomojo piršto pasukiojimas prie smilkinio reiškia viena, o štai Olandijoje – pripažinimą, jog mintis buvo sąmojinga.
Antakio kilstelėjimas Vokietijoje reiškia susižavėjimą, Anglijoje – skepsį.
Kai rodomuoju pirštu baksnoja nosį, italas parodo nepasitikėjimą. Olandijoje šis gestas reiškia, jog kalbantysis arba tas, apie kurį kalbama, yra girtas.
Kai prancūzas kuo nors sužavėtas, jis sujungia trijų pirštų galiukus, pakelia juos prie lūpų ir, pakėlęs smakrą, siunčia oru švelnų bučinį. Jeigu jis rodomoju pirštu trina nosies vidurį, vadinasi, nepasitiki tuo, apie kurį kalbama.
Piršto judinimas iš vienos pusės į kitą JAV ir Italijoje reiškia smerkimą arba grasinimą, Olandijoje – atsisakymą.
Kai kuriose afrikiečių šalyse juokas reiškia nuostabą ir sumišimą.
Arabiškas kvietimo gestas, parodytas Alžyre ir Egipte, pas mus būtų suprastas kaip atsisveikinimas.
Sveiki!
Tibetiečiai sveikindamiesi dešine ranka nusiima kepurę, o kairiąją užkiša už ausies ir dar iškiša liežuvį.
Indijoje iki šiol susitikus pažįstamą žmogų priimta dėti delnus prie širdies.
Kenijos gyventojai iš pagarbos spjauna ant sutiktojo, o masajų genties atstovai susitikę iš pradžių apsjaudo vienas kitą, paskui pasispjauna plaštaką ir tik tuomet paduoda ją paspausti.
Zambezės gyventojai ploja katučių ir daro reveransą.
Praeityje kinas, susitikęs draugą, spausdavo ranką pats sau. Laplandai trinasi nosimis, Lotynų Amerikos gyventojai apsikabina tarpusavyje, prancūzai bučiuoja vienas kitą į skruostą. Samoaiečiai apsiuosto. Vieniečiai susitikę sako „bučiuoju ranką”, nė neketindami to daryti, o lenkai Varšuvoje, sutikę pažįstamą damą, bučiuoja jai ranką nė nemirktelėję.
Praktiški patarimai: jeigu jūsų pokalbininkas…
sunėrė rankų pirštus (ir pakėlė juos prie veido / padėjo ant stalo arba ant kelių), vadinasi, jis sako: „Aš nusivylęs, bet norėčiau tai nuslėpti”,
trina ausį: „Aš jau pakankamai prisiklausiau ir dabar norėčiau pasisakyti pats”,
kaso sprandą: „Kažin, ar aš tai sugebėsiu…”,
įsikiša į burną pirštus: „Prašau jūsų pritarimo ir palaikymo”,
rodomąjį pirštą įremia į smilkinį, nykščiu prilaiko smakrą („Aš tam nepritariu”),
ima rankioti nuo drabužių pūkus, gręžiojasi, žiūri į grindis („Aš tam nepritariu, bet nenoriu piršti savo nuomonės”),
galvą palenkia į šoną („Aš susidomėjau, tęskite”).
Keiskite temą arba baikite pokalbį, jeigu žmogus…
trina kaktą, smilkinius, smakrą, rankomis dengia veidą, sukryžiuoja ant krūtinės rankas („Aš apie tai nenusiteikęs kalbėti”),
trina skruostą („Man nuobodu”),
pakelia pečius, nuleidžia galvą („Mane šis pkalbis skaudina / žemina / gąsdina”),
spaudžia kumščius („Aš nusiteikęs priešiškai”),
rankomis kryžmenai apglėbia savo pečius („Aš pasiruošęs pulti”),
laikosi įsikibęs šoninių kėdės atramų arba rankas padeda ant kelių („Noriu pasitraukti”),
nusiima akinius ir padeda į šoną („Pokalbis baigtas”).
Su kuo turite reikalą?
Gestai suteikia informacijos ir apie charakterį:
plaštakos, sudėtos kartu, reiškia puikybę,
kai rankos pakeltos ir sukabintos už galvos, žmogus demonstruoja savo pranašumą (šiuo atveju bendrauti labai sunku; patartina kiek palinkti į priekį ir ištiesti delnus; kitas variantas – kopijuoti gestą),
pečiai nuleisti, galva pakelta: pasitikėjimas savimi („Aš nusiteikęs sėkmei, aš kontroliuoju situaciją”),
pečiai pakelti, galva nuleista: atsiribojimas („Nelieskite manęs”; žmogus arba kažko bijo, arba jaučiasi žeminamas).