Lietuvoje ryškėja nesubalansuoto ekonomikos augimo požymiai

Lietuvos bankui paskelbus preliminarius 2006 metų gruodžio Lietuvos mokėjimų balanso duomenis, paaiškėjo, kad Lietuvos einamosios sąskaitos deficitas (ESD) pernai buvo didžiausias nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir siekė 11,5% šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Jo suma sudarė 9,42 mlrd. litų. 2005 metais šis rodiklis buvo 7,2% BVP. Daugiausia įtakos ESD augimui turėjo daugiau nei 70% per metus išaugęs prekybos ir paslaugų deficitas, kuris siekė 10,9% BVP.

„Stipri vidaus paklausa yra importo augimo varomoji jėga, tuo tarpu eksporto apimtys tiek sparčiai neauga, todėl užsienio prekybos ir paslaugų deficitas pernai nulėmė visos einamosios sąskaitos deficito augimą. Prognozuojame, kad šiais metais ir toliau itin sparčiai augant importui, ESD sieks apie 12,5% BVP” – tendencijas ir prognozes komentavo „Hansabanko” ekonominės analizės skyriaus vadovas Vidmantas Šaferis.

Pasak analitiko, didėjantis einamosios sąskaitos deficitas reiškia, kad šalis tampa vis labiau priklausoma nuo kapitalo įplaukų iš užsienio. „Už neigiamą prekybos balansą šalis turi sumokėti arba užsienio valiutos santaupomis, arba pritraukdama užsienio investicijas, arba tiesiog skolindamasi pinigus. Lietuvoje einamosios sąskaitos deficitą tik nedidele dalimi dengia tiesioginės užsienio investicijos (TUI). 2006 metais TUI į Lietuvą atitiko maždaug pusę (51,6%) ESD, o jeigu neskaičiuotume vienkartinių pajamų už gruodį Lenkijos koncernui PKN „Orlen” parduotas „Mažeikių naftos” akcijas – TUI dengė tik 28,6% ESD. Paskutiniais metais didžioji užsienio kapitalo dalis Lietuvą pasiekia paskolų forma per bankinį sektorių” – komentavo V. Šaferis.

Pasak jo, einamosios sąskaitos deficitas gali išlikti didelis ne vienerius metus iš eilės nesukeldamas ekonominių problemų, vis tik yra svarbu, kaip jis susidaro ir kaip yra finansuojamas. „Yra įprasta, kad mažoje, atviroje ir sparčiai augančioje ekonomikoje atskirais metais yra einamosios sąskaitos nesubalansuotumas. Daugelis iš besivystančių valstybių, tame tarpe ir visos iš naujųjų ES šalių, turi užsienio prekybos ir einamosios sąskaitos deficitą, o išsivystę šalys jose investuoja ar joms skolina savo finansinius išteklius” – sakė V.Šaferis.
Analitikas pastebi, kad einamosios sąskaitos deficitas yra priimtinas, jeigu jį sukelia investicinių prekių importas, ir geriausia, jeigu jis finansuojamas tiesioginėmis užsienio investicijomis. Jei skolintos lėšos yra panaudojamos investicijoms, kurios atneša pakankamą grąžą finansuoti paskolų mokėjimus, tuomet skolos aptarnavimo problemų taip pat kilti neturėtų. Grėsmė ekonomikai atsiranda tada, kai šalis skolinasi lėšas vidaus vartojimui ir importui finansuoti, t.y. jas tiesiog „pravalgo” – toks procesas duoda tik laikiną ekonomikos augimo efektą, kuris nėra tvarus.

Kol kas Lietuvoje didelės grėsmės įžvelgti dar nereikėtų – importo struktūroje vartojimo prekės sudaro gana nedidelę (2006 metais – 17,8%) dalį, didžiausią dalį sudaro prekės tarpiniam vartojimui (58,5%) ir investicinės prekės (16,7%). Vis tik augančio prekybos deficito tendencija kelia tam tikrą nerimą, ir yra svarbu, kad ši tendencija pernelyg nesustiprėtų .

Kur yra „saugi” einamosios sąskaitos deficito riba negalima konkrečiai apibrėžti. Pavyzdžiui Latvijoje 2005 metais ESD siekė 12,7% BVP, o pernai, gerokai suprastėjus užsienio prekybos balansui, einamosios sąskaitos deficitas išaugo iki rekordinio lygio – apie 21,4% BVP. Ekonomistų vertinimu, tai rimtai perspėja apie galimą ekonomikos „perkaitimą”. „Nepaisant Latvijoje registruojamo įspūdingo ekonomikos augimo tempo (2006 metais BVP augimas preliminariais duomenimis siekė 11,9%,), aukštas ESD rodo nesubalansuotą ir pernelyg į vidaus vartojimą nukreiptą ekonomikos augimą, o tuo pačiu ir labai didelę šalies priklausomybę nuo užsienio kapitalo įplaukų. „- sakė V. Šaferis.

„Hansabanko” analitiko vertinimu, Lietuvoje svarbiausia yra didinti eksporto konkurencingumą ir taip mažinti užsienio prekybos disbalansą. Taip pat reikia užtikrinti einamosios sąskaitos deficito finansavimą – sukurti palankią aplinką tiesioginėms užsienio investicijoms, nukreipiant jas į didesnę pridėtinę vertę sukuriančias sritis, inovacijas, technologijų atnaujinimą, produktyvumo gerinimą, gerinti šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje. „Tvarus ekonomikos augimas turėtų remtis darbo našumo augimu ir vietinės produkcijos konkurencingumu tarptautinėje rinkoje, apie ką sprendžiama pagal šalies eksporto augimą. Šiuo metu Lietuvoje darbo užmokesčio augimas stipriai viršija darbo našumo didėjimą, ir tai mažina eksportuotojų konkurencingumą” – teigė V. Šaferis.

V. Šaferis teigia, kad galimybė devalvuoti valiutą taip siekiant išsaugoti eksportuotojų konkurencingumą – apie ką pastarosiomis dienomis kilo kalbos Latvijoje – nėra reali alternatyva Baltijos šalims. „Baltijos šalyse centriniai bankai turi visas priemones valiutos kursų surišimui su euru užtikrinti, o išlaikyti kainų stabilumą yra pagrindinis jų uždavinys, todėl spėlionės apie valiutos kurso keitimą neturi jokio pagrindo.” – sakė jis.

„Visose Baltijos šalyse, o ypač Latvijoje, ryškėjanti problema yra kitokia – pernelyg geri lūkesčiai ir didelės investicijos į vartojimo sektorius ima stelbti eksporto pramonę, kas lemia spartų ekonomikos augimą trumpu laikotarpiu, bet kelia grėsmę ekonomikos augimui bent kiek ilgesniu laikotarpiu. Svarbu, kad šiandieninės investicijos neaplenktų eksportuojančių sektorių, nes nuo jų priklauso šalies ekonomikos konkurencingumas ir stabilumas ilgu laikotarpiu” – sakė V. Šaferis.