Moterys kaip vėjo malūnai

Henrio Činaskio vardas tikriausiai leidžia nuspėti, kad kalbėsiu apie Čarlzą Bukovskį – „undergroundo poezijos karalių”, „literatūros chuliganą”, nepralenkiamą girtuoklį, išleidusį daugiau nei 45 poezijos ir prozos knygas. Lietuviškai jau perskaitėme du jo romanus („Paštas” ir „Skaitalas”) bei apsakymų rinkinėlį. Romanas „Moterys” (parašytas 1978 m., lietuviškai išleido leidykla „Kitos knygos”, 2006) papildo šio rašytojo lietuviškąją bibliografiją.

Romane sutinkame Činaskį, jau perkopusį penkiasdešimt, tačiau iš esmės nelabai pasikeitusį: jis rašo, ištisai ir daug geria; niekaip negali atsikratyti įvairaus plauko moterų, bet dažniausiai renkasi tas – „pigiąsias”. Didžiajai daliai moralės sergėtojų Č.Bukovskio vardas tikriausiai yra Šėtono sinonimas: tiek absurdo, vulgarių, necenzūruotų, rodos, žmogaus orumą žeminančių situacijų iš žemesniųjų ir žemiausiųjų Amerikos sluoksnių dar reikėtų paieškoti.

Č.Bukovskio personažas Henris Činaskis laikomas rašytojo Alter Ego. Kažkuris iš jų teigia: „Jei būčiau gimęs moterim – tikrai būčiau tapęs prostitute. O kad jau teko gimti vyru, nuolat geidžiau moterų, kuo labiau ištvirkusių, tuo geriau. Dorųjų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti sau. Dažniausia troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atvejais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.” (p. 80-81).

Rašytojo sugebėjimas rašyti stebėtinai atvirai, sąžiningai, tiksliai, autoironiškai ir autentiškai, neprisidengus jokiais groteskais, egzistencializmais; nedemonstruojant ekshibicionistinės prigimties, nedemitologizuojant ir nedesakralizuojant, – paperka. Prisipažinti, kad gyveni ne taip, kaip visas „normalus” pasaulis, – drąsu. Susikeisti vietomis, tiesą sakant, nei su Bukovskiu, nei su Činaskiu nenorėčiau, bet pritariu romane išdėstytoms mintims, „kad tai, kas atsitinka kuriam iš mūsų, atsitinka daugumai”, „kad mūsų gyvenimai nelabai skiriasi, nors ir norim manyti priešingai”.

Pagrindinis veikėjas – nesusireikšminimo pavyzdys. Privalumu jis nelaiko nei beprotiško išdulkintų moterų skaičiaus, nei išgertų bokalų jūros, nei fakto, kad yra kviečiamas skaityti poeziją universitetuose ir madinguose klubuose ar sugeba mąstyti (kad ir kaip tai būtų nepatogu).

Daug kas Bukovskį vadina padugne, rašančia apie padugnes, bet jo sąžiningumas ir nuoširdumas tikriausiai svaresni koziriai prie „dangaus vartų” nei dirbtinė, suvaidinta, išmokta inteligencija, surepetuotas intelektas. Tas dykaduonis-lošėjas, „sergantis svajone”, kur kas patrauklesnis už šimtą penkiolika knygelių išleisiančią kokią nors pseudodvasingumo guru…

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.