Prie klavišų – tėvas ir sūnus Geniušai

Garsus pianistas Petras Geniušas Klaipėdoje pirmąkart koncertuos su sūnumi Luku.

„Koncerte numatomi netikėtumai: pianistai pasilieka sau teisę atlikti daugiau kūrinių”, – šmaikštavo Petras Geniušas, sudarinėdamas savo ir sūnaus Luko Geniušo koncerto Klaipėdos koncertų salėje programą.

„Pagrosime Edvardo Grygo, Moriso Ravelio kūrinius vienu fortepijonu ir Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris” versiją dviem fortepijonams. Tai bus planuota koncerto dalis, tačiau atlikėjas – juk gyvas „daiktas”! Jį pasirodymo metu valdo įkvėpimas bei koncertinis azartas, ir programoje atsiranda nenumatyti kūriniai…”

Tokios nuostatos laikosi pianistas Petras Geniušas, viena kūrybingiausių ir charizmatiškiausių Lietuvių muzikos asmenybių.

Šiandien 18 valandą Klaipėdos koncertų salės scenoje jis pirmąkart pasirodys kartu su sūnumi Luku.

Koncertas pratęs ciklą „Muzikuojame drauge”.

P. Geniušą Klaipėdos melomanai jau puikiai pažįsta ir laukia kiekvieno jo atvykimo. Koncertų mūsų mieste ilgisi ir pats pianistas, tų artimų ir mielų susitikimų su publika ir savo „krikštasūniu” – „Steinvėjumi”.

Na, o jo sūnus, kuriam dar tik šešiolika ir kuriam žvaigždės lemia išskirtinę ateitį, gyvena ir mokosi Maskvoje, F. Šopeno muzikos kolegijoje. Jo svarbiausia pedagogė yra močiutė Vera Gornostajeva, pas kurią kadaise mokėsi ir jo tėvas. Žinoma, Luką globoja ir mama – taip pat pianistė Ksenija Knorrė. „Maskvoje gyvenu tai pas mamą, tai pas močiutę. Todėl kartais specialybės „pamokos” būna labai ilgos, mat močiutė pas mane užeina ir kai praktikuojuosi savarankiškai. Ji su savo mokiniais dirba namuose”, – pasakojo Lukas.

2005-aisiais L. Geniušas laimėjo sidabro medalį tarptautiniame pianistų konkurse „Gina Bachauer” Solt Leik Sityje (JAV). „Ten susidūriau su didžiule konkurencija. Atlikėjų lygis buvo įspūdingas: visi grojo labai greitai ir garsiai.”

Viename interviu jaunasis pianistas prisipažino: „Dar prieš porą metų grojimas man nebuvo svarbiausias dalykas. O prievarta prie instrumento manęs niekas niekada netempė. Poreikiai pasikeitė savaime – ėmiau vis labiau domėtis muzika ir stumti į šalį kitus dalykus. Džiaugiuosi, kad taip įvyko. Tėtis sako: „Jei pomėgis sutaps su tavo profesija, būsi tikras muzikantas”. Dabar, kai kartais norisi patinginiauti, klausau proto balso. Bet ne todėl, kad kam nors įtikčiau – aš pats noriu būti muzikantas. Mano gyvenime svarbesnio dalyko už muziką nėra. Muzikantai yra ir mano draugai. Manau, mes labai skiriamės nuo savo bendraamžių.”

Net ir Luko atostogos labai skiriasi nuo bendraamžių. Štai praėjusią vasarą jis leido… savo malonumui mokydamasis Pauliaus Hindemito ciklą „Ludus tonalis”. Rudenį Petras, didžiuodamasis savo sūnumi, apie tai pasakojo. Kalbėjo ir apie tai, kad pastaruoju metu Lukas groja su simfoniniais orkestrais labai sudėtingus kūrinius – S. Rachmaninovo Trečiąjį, P. Čaikovskio Pirmąjį fortepijoninius koncertus.

Pasak kritikės Daivos Tamošaitytės, puslapis po puslapio versdamas milžiniško muzikinio palikimo knygą, dėdamasis į galvą šedevrą po šedevro, stilių po stiliaus, „kompiuteriniu greičiu” imdamas naują informaciją, jis auga smarkiais tempais, presto e brillante.

„Lukas jau mane pralenkė”, – nedrąsiai pripažįsta ir pats fortepijono Maestro.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.