Ši diena ragina rūpintis, globoti, puoselėti ir mažesniąsias kalbas, kurios nėra vartojamos bendrauti tarp valstybių. Būtina nepamiršti, kad globalėjančiame pasaulyje kalbų nuolat mažėja. Tai skaudūs praradimai – kiekviena kalba yra visos žmonijos dvasinis turtas. Šiandien dera kalbėti apie gimtosios kalbos žodžius, juk mintys tik jais ateina…
Kalbos kilmė
Kaip atsirado kalba – didžioji paslaptis. Viena aišku, kad lenkčiomis ėjo mintis ir žodis. Kalba yra homo sapiens – mąstančiojo žmogaus – požymis. Tik sunku atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai: ar iš pavojaus šūksnių, ar iš perspėjimų? Gal iš jaustukų, o gal iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Neaišku, ir ką jie reiškė: daiktą ar veiksmą. Vokiečių mokslininkas Wilhelmas von Humboldtas, beje, labai palankus lietuvių kultūrai, manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas. Staiga vienam pirmykščiam individui toptelėjo į galvą, kad garsinį signalą galima atsieti nuo to, kas vyksta dabar ir pavartoti nusakant praeitį ar ateitį. Tik nežinia, ar tai įvyko vienoje kurioje bendruomenėje, ar daugelyje stovyklaviečių. Kitaip tariant, iš kur ta gausybė kalbų, ar tikrai iš Babelio bokšto statybos? Kad ir kaip ten būtų, Vydūno eilėmis tariant: „Sukilo Žodis iš Tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui.”
Rašto atsiradimas
Ištobulinus kalbą galima perduoti ateinančioms kartoms sukauptą patirtį. Dar tvirčiau tai padaroma raštu. Išbraižęs ženklą – ideogramą, žmogus jau sąmoningai palieka žinią – savąsias mintis – ateičiai. Taip buvo kuriama žmonijos kultūra ir civilizacija. Rašto atsiradimas – riba tarp žmonijos proistorės ir istorijos. Įvyko tai maždaug 3,5 tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą Mažojoje Azijoje. Lietuvių tautai labai svarbi data yra 1547-ieji – pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo” leidybos metai.
Kalbų gausybėje
Kiek šiandien pasaulyje yra kalbų? Kur kas daugiau nei valstybių. Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, sakoma: apie 3-5 tūkstančius. O praeityje būta apie 10 tūkstančių. Daugiausia žmonių šiandien kalba kiniškai (per 900 mln., 322 mln. – angliškai, 270 mln. – ispaniškai, 190 mln. – bengalų kalba, hindi – per 185 mln., portugališkai – 170 mln., tiek pat rusų kalbą laiko gimtąja; 125 mln. yra japonų, vokiškai kalba apie 100 mln., 77 mln. – kinų kalbos „vu” atmaina. Tai dešimt didžiausių pasaulio kalbų. Septynios iš paminėtųjų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Kaip ir trijų milijonų mūsiškė. Kartu su latviais esame baltų kalbų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.
Lietuvių kalbos atgimimas
Dar XIX a. antroje pusėje atrodė, kad baltų tautų laukia liūdnas likimas. Todėl 1880 metais Tilžėje susibūrė Lietuvių literatūrinė draugija, kad būtų paspartinti mirštančios tautos kalbos ir raštijos paminklų tyrinėjimai. Draugijos veikloje dalyvavo garsiausi to meto kalbininkai baltistai. Tik Lietuvos šviesuolių, tautos žadintojų pastangomis ir energinga dr. Jono Basanavičiaus veikla lietuvių kalba buvo iškelta iš šiaudinių pastogių į valstybinės rangą. Dvidešimties tomų lietuvių kalbos žodyne yra 8 mln. prasmių, – ganėtinai daug visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti.
Prasmių kaita
Keliaudami iš kalbos į kalbą žodžiai dažnai pakeičia savo prasmę, kartais net labai įdomiai. Pavyzdžiui, „ministras” yra graikiškos kilmės, ten jis reiškia „tarną”, o tos pat kilmės „bankas” reiškia „stalą”. Būtų smagu sugrąžinti tas tikrąsias prasmes… Beje, žodelį „smagu” šiaurės žemaičiai supras kaip „sunku”. Lygiai taip žodis „brėkšta” aukštaičiams reiškia rytmetį, o žemaičiams – pavakarę. Štai iš kur atsirado nuomonė, kad žemaičiai kalba ne tarme, bet savąja kalba. Žemaitis iš Endrejavo apie bendrinę taip pasakys: „Anie visai kiteip keita žuodį”. Ir išnykusios Lietuvos gentys – jotvingiai, žiemgaliai, sėliai, kuršiai – ar neturime ir jų šnektų priskirti tiems minėtiems dešimčiai tūkstančių? Tarmės turtina kalbą. Žodingumu mūsų gimtoji kalba primena lietuviškosios gamtos įvairovę.
Ko skurdi lietuvių kalba?
Apie tai kalbėjo Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 metais skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą”: „Dera pabrėžti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.” Ką čia bepridursi prie poeto pastebėjimų… Telieka skurdi mūsiškė kalba toje vienoje srityje!
Žodžiai ir žodelyčiai
O kuris mūsų kalbos žodis yra pats dažniausias? Nagi jungtukas „ir”. Antrojoje vietoje – įvardis „jis”, trečiojoje – veiksmažodžio „būti” įvairios formos. Daugiausia žodyne yra daiktavardžių, veiksmažodžių – per pusę tiek. Tačiau sakiniuose tarinys būtinas: iš to galima spręsti, kad lietuviai – veiklūs žmonės. Ar bent jau buvo tokie praeityje…
Šiandien literatūrinės kalbos vidutinis žodis yra maždaug dviejų skiemenų, iš 6-7 raidžių. Tad koks gi ilgiausias lietuviškas žodis? Kalbininkai atrado tokį iš 13 skiemenų. Norint jį ištarti, reikia giliai įkvėpti, tai – „nebepasikiškiakopūsteliaudavome” – 31 raidė! Trumpiausias lietuviškas žodis – jungtukas „o”.
Pabaigai keletas priežodžių iš tautosakos lobyno apie kalbą ir žodžius: „Kokia galva, tokia ir kalba”, „Nuo žmonių kalbų ir po puodu nepasislėpsi”, „Piktas žodis vėju per pasaulį lekia”, „Dešimt žodžių pagalvok, vieną pasakyk”, „Kad jūsų žodelis Dievo auselėn”, „Žodis skriaudžia, žodis ir glaudžia”. Ir dar Bernardo Brazdžionio posmelis: „O mūs šventas lietuviškas žodi, / Ilgą naktį vergijoj kalėjęs, / Ne kaip vergas šiandien pasirodyk, / Bet kaip laisvas pavasario vėjas…”
ne baisu