Iš tylos pasaulio – į girdinčiųjų visuomenę

Klausos sutrikimų turintys vaikai dar per mažai sulaukia visuomenės geranoriškumo, valstybės dėmesio

Šeimą užgriūna dideli rūpesčiai, kai gimsta vaikas su klausos sutrikimu. Tėvams iškyla daug klausimų, kaip parengti vaiką mokyklai ir gyvenimui girdinčiųjų bendruomenėje. Nemažai kurčių ar žymiai neprigirdinčių vaikų mokosi jiems skirtose ugdymo įstaigose. Dalis kurčių vaikų po sėkmingų implantacijos operacijų mėgina mokytis bendrojo lavinimo mokyklose kartu su sveikais vaikais ir integruotis į visuomenę.

Kalbėti mokėsi iš naujo

Trylikametis Arnas Andrijauskas mokosi bendrojo lavinimo mokykloje kartu su sveikais vaikais. Būdamas dvejų metų jis apkurto susirgęs meningitu. Kai Arnui buvo penkeri metai, Kauno medicinos universiteto (KMU) Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos medikai jam atliko kochlearinės implantacijos operaciją. Tai buvo pirmoji tokia operacija Lietuvoje.

Kochlearinio implanto vidinė dalis – imtuvas stimuliatorius, plonytis elektrodų pluoštas – implantuojama ligonio galvoje po oda už ausies, o išorinė implanto dalis – perdavimo ritė ir kalbos procesorius – dažniausiai tvirtinama užausio srityje arba ant drabužių. Turėdamas kochlearinį implantą net ir kurčias žmogus gali girdėti. Aparatas duoda galimybę netgi pajausti balso intonacijas, tembro skirtumus. Implantacija atliekama tuomet, kai klausos aparatai, įprastos klausos gerinimo priemonės yra neveiksmingos.

Po operacijos Arnas girdėjo gerai, bet jam reikėjo išmokti suprasti kiekvieną išgirstą žodį. Juk jis apkurto labai mažas, todėl reikėjo išmokti kalbėti, turtinti žodyną ir suprasti žodžių reikšmes.

Dabar Arnas mokosi V.Kuprevičiaus vidurinės mokyklos 6-oje klasėje. Berniukas – smalsus, nori viską žinoti, bendrauti, daug kalbėti.

„Negaliu pasakyti, kad Arnui lengva ir viskas labai gerai. Mokykloje gal sunkiau susikaupti, turi įtakos pašalinis triukšmas. Labai džiaugiamės, kad Arno mokykloje yra mokytojo pagalbininkė, kuri labai padeda“, – sakė Arno mama, Lietuvos kochlearinių implantų naudotojų asociacijos pirmininkė Jolanta Andrijauskienė.

Ji teigė, kad tokie vaikai, integruoti į bendrojo lavinimo mokyklą, ir pedagogai susiduria su aibe klausimų ir problemų.

„Dar susiduriame su priešišku nusiteikimu, trūksta geranoriškumo, informacijos. Laikui bėgant, situacija po truputį gerėja, tačiau tokių vaikų integracija – gana naujas dalykas, – sakė J.Andrijauskienė. – Džiugina, kad kai kuriose mokyklose atsiranda mokytojų pagalbininkai, kurie mūsų vaikams suteikia labai didelę pagalbą. Mokytojams dirbti darosi paprasčiau, o vaikams – lengviau mokytis.“

Lietuvos kochlearinių imlantų asociacija, vienijanti per 60 šeimų iš visos Lietuvos, siekia, kad būtų priimta įstatymo pataisa, kuri leistų vaikams, gyvenantiems su kochleriniais implantais, pradėti lankyti mokyklą ne 7, o 8 metų.

„Jei vaikas išoperuotas, kai jam buvo 4-5 metai, jis nespėja iki 7 metų tinkamai pasirengti mokyklai. Per tuos metus jis galėtų praturtinti savo žodyną, lavinti girdėjimo įgūdžius“, – teigė J.Andrijauskienė.

Pagalbos sulaukia ne visi

KMU Ausų, nosies ir gerklės ligų klinikos vadovas profesorius habilituotas daktaras Virgilijus Ulozas tvirtina, kad kurčią ar žymiai neprigirdintį vaiką geriausiai operuoti kuo anksčiau.

„Jei kurtumas įgimtas, palankiausias metas implantacijos operacijai, kai vaikas dvejų metų. Jei kurtumas įgytas – kuo greičiau nuo kurtumo atsiradimo. Kuo anksčiau atliekama operacija, tuo geresni rezultatai“, – teigė profesorius V.Ulozas.

Lietuvoje atliktos 73 kochlearinės operacijos. 71 iš jų – KMUK, 2 – Vilniuje. Operacijų rezultatais labiausiai džiaugiasi tėveliai, kurių vaikai po keleto metų tylos išgirdo pirmuosius garsus, ėmė kalbėti.

Implantai gana brangūs. „Valstybinė ligonių kasa kompensuoja bazinę kochlearinio implanto kainą – 42 tūkst. litų (pernai kompensavo 38,8 tūkst. Lt), tačiau šios sumos nepakanka, nes patobulėjo technologijos, atsirado nauji kochleariniai implantai, kurių kaina siekia 70 tūkst. litų“, – sakė profesorius V.Ulozas.

Jo teigimu, kochlearinių operacijų poreikis turėtų būti didesnis, tačiau dėl informacijos trūkumo, nepakankamos diagnostikos ir atrankos ne visi ligoniai, kuriems reikalinga tokia implantacija, kreipiasi į specialistus.

Valstybinė ligonių kasa (VLK) kochlearinius implantus kompensuoja vaikams iki 18 metų. Šiemet pradedamas kompensuoti kochlearinio implanto atsarginis procesorius, kainuojantis 12 tūkst. litų, ir įsriegiami kauliniai implantai, kurių bazinė kaina siekia 22 tūkst. litų. VLK pateiktais duomenimis, šie implantai bus skiriami tai blogai girdinčių vaikų iki 18 metų grupei, kuriai padeda tik priemonės, produkuojančios garsą per kaulą (iš titano pagamintas implantas tvirtinamas kaule už ausies).

Kochleariniams ir kauliniams implantams kompensuoti šiemet skiriama 850 tūkst. litų. Daugumai dėl klausos sutrikimų kenčiančiųjų gelbsti klausos aparatai. Jiems šiemet iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo skiriama 1,5 mln. litų.

Tikslas – mokytis bendrojo lavinimo mokykloje

Su KMUK bendradarbiaujanti bendrovės „Biomedika“ Kauno filialo surdopedagogė Neringa Ivoškienė tvirtino: labai svarbu, kad pavyktų kochlearinės implantacijos operacija, tačiau didele dalimi sėkmė priklauso ir nuo pooperacinės reabilitacijos.

Anksčiau reabilitacija vaikų, kuriems buvo atlikta implantacija, valstybė beveik nesirūpino – tai buvo palikta tėvelių, privačių asmenų ar firmų globai. Dabar jau antri metai įgyvendinama valstybinė reabilitacijos programa, pagal kurią rengiami kvalifikuoti specialistai, seminarai, apmokymai, leidžiamos mokymo priemonės ir kt.

„Matyt, dar reikia laiko, įdirbio, patirties, nes tėveliai dar skundžiasi, kad nėra specialistų mažuose miesteliuose. Tokiais atvejais savo vaikučius reabilitacijai veža į Kauną“, – sakė N.Ivoškienė.

Jos globoje – 50 vaikų, kurie turi kochlearinius implantus. N.Ivoškienė atlieka aparato programavimą ir patikrą, konsultuoja pedagogus, dirbančius su šiais vaikais, individualiai konsultuoja šeimas ir pagal poreikį veda kochlearinės reabilitacijos užsiėmimus.

Surdopedagogė moko girdėti ir kalbėti ne tik vaiką, bet apmoko ir tėvelius ar iš kitų miestų atvykstančius surdopedagogus, logopedus, kaip tokius vaikus toliau mokyti kalbėti.

„Mūsų tikslas ir tėvelių lūkesčiai – kad vaikas lankytų bendrojo lavinimo mokyklą, galėtų studijuoti universitete ar kitoje aukštojo mokslo įstaigoje, integruotųsi į girdinčiųjų visuomenę, – teigė N.Ivoškienė. – Tačiau tėveliai skundžiasi, kad dar trūksta pedagogų supratimo ir noro priimti vaiką į bendrojo lavinimo įstaigą, nes bijomasi atsakomybės. Vaikams su kochleariniais implantais geriau sekasi pradinėse klasėse, kai juos moko viena mokytoja, o kai prasideda dalykinė sistema, prasideda ir didesnės problemos. Buvo ne vienas atvejis, kai mokytoja tik po pusės mokslo metų sužinojo, kad klasėje yra vaikas, turintis klausos problemą.“

Trūksta kompensacinės technikos

Klausos sutrikimų turintys vaikai nuo 7 iki 20 metų amžiaus mokomi Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Čia jiems sudaromos sąlygos įgyti pagrindinį išsilavinimą bei pasirengti gyvenimui.

Atsižvelgus į klausos sutrikimo specifiką ir kalbos išsivystymo lygį, ugdymo planas lanksčiai pritaikomas vaikui. Centre mokosi beveik pusantro šimto vaikų iš visos Lietuvos. Greta įprastų dalykų mokiniai mokomi ir specialiųjų: lietuvių gestų kalbos, dalykinės praktinės veiklos, muzikos ritmikos bei lanko individualias tarties, klausos ir kalbos lavinimo pratybas.

Centro direktorė Laimutė Gervinskienė apgailestauja, kad integruotis į visuomenę kurtiems ir neprigirdintiems žmonėms sunku dėl daugelio problemų. Viena jų – Lietuvoje nepakankamai išvystytos paslaugos kurtiesiems. „Jie ne visur gauna reikiamą pagalbą, nes dažnam iš jų iškyla aktualiausia komunikacijos problema – apsunkintas bendravimas sakytine lietuvių kalba“, – sakė L.Gervinskienė.

Ji mano, kad neprigirdintiems vaikams įmanoma mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau būtina kompensacinė technika – vadinamosios girdėjimą gerinančios sistemos. „Tačiau kompensacinės technikos trūksta, – apgailestavo L.Gervinskienė. – Jei neprigirdintys ir kai kurie kurti mokiniai (kuriems tai tinka) galėtų įsigyti girdėjimą gerinančios sistemos siųstuvą ir imtuvą, taip pat turėtų šiuolaikinius skaitmeninius klausos aparatus, jie galėtų susikalbėti su mokytojais ir jiems būtų lengviau integruotis į visuomenę.“

L.Gervinskienės teigimu, kurtiems vaikams mokytis bendrojo lavinimo mokykloje nepaprastai sunku. „Kiekvienas jų ar grupelė turėtų turėti gestų kalbos vertėją, tačiau bendrojo lavinimo mokyklos negali tokių paslaugų suteikti. Nekalbant apie tai, kad šių mokyklų mokytojai nepakankamai žino apie tokių mokinių ugdymo specifiką“, – tvirtino L.Gervinskienė.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.