Eurų klastotojų byloje kaltinimus reiškia ne tik prokurorai
Bene labiausiai Lietuvą „išgarsinusioje” eurų klastotojų byloje jau baigtas nagrinėti 50 JAV dolerių gamybos epizodas bei eurų šimtinių spausdinimo šešėlyje likęs 50 eurų padirbinėjimas, kuriuo taip pat kaltinami kai kurie šiandien teisiamųjų suole sėdintys šios skandalingos nusikalstamos grupuotės nariai.
Apie slaptus grasinimus – viešai
Dar nepradėjus nagrinėti paties svarbiausio šios bylos epizodo, su kuriuo siejami visi 16 kaltinamųjų, jau padaryti keli skandalingi pareiškimai.
Dmitrijus Korobko, kaltinamas didelio kiekio 50 JAV dolerių klastočių realizavimu, teismui skundėsi ikiteisminio tyrimo metu sulaukęs jį apklausinėjusio Kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiosios valdybos pareigūno užuominos apie gresiantį nužudymą, jeigu neduos tyrimui reikiamų parodymų.
Ignotas Inčirauskas, priskiriamas prie šios nusikalstamos grupuotės organizatorių ir vadovų, pareiškė, kad byloje esanti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada, jog jo sukurtas 50 eurų banknoto maketas padarytas dar 2000-ųjų spalį, t.y. likus daugiau kaip metams iki oficialaus šios valiutos paleidimo į apyvartą, – tokia pati klastotė, kokiomis kaltinamas jis. Būtent per I.Inčirausko apklausą bylą nagrinėjanti teisėja Svetlana Jurgaitienė užsiminė turinti duomenų, kad kažkas iš kaltinamųjų pradėjo grasinti civiliniams ieškovams. „Perspėju visus, jeigu tai tęsis, teismas rašys prokurorams prašymą, kad pradėtų dėl to tyrimą!” – nuskambėjo iš teisėjos lūpų per vieną iš paskutiniųjų šios bylos posėdžių.
Draugai iš reikalo
Per jau įvykusius keturis šios bylos nagrinėjimo teisme posėdžius beveik išsikristalizavo grupuotės lyderiai bei jų vaidmenys.
Aiškėja, kad Ignotas Inčirauskas buvo techninės grupuotės „smegenys”. Pagal jo maketus buvo gaminamos eurų klastotės. Be to, jis apmokė daugumą į šį nusikaltimą įtrauktų asmenų, kaip vykdyti pastariesiems patikėtas gamybos operacijas. I.Inčirauskas buvo ir visų falsifikatų gamybai reikalingų medžiagų tiekėjas. Per jo rankas ėjo ir visa pinigų, gaunamų už klastočių realizavimą, apyvarta.
Tačiau I.Inčirauskas turėjo mokytoją – „pilkojo kardinolo” vaidmenį šioje pogrindinėje veikloje atlikusį Viačeslavą Aliaviną. I.Inčirausko teigimu, iš šio Lietuvos Respublikos pilietybę turinčio, tačiau lietuviškai nesuprantančio (teisme jam talkina vertėja) asmens, apie 1990-uosius atvykusio Lietuvon iš gimtosios Rusijos ir gyvenusio jo biuro A.Juozapavičiaus prospekte kaimynystėje, jis mokėsi pinigų padirbinėjimo technologijos. Mokytis pradėta, kai V.Aliavinas dar gamino 100 JAV dolerių klastotes. Įgūdžiai tobulinti, mokytojui perėjus prie 50-ies JAV dolerių falsifikatų.
Tačiau santykiai tarp I.Inčirausko bei V.Aliavino neišvengė klasikinės baigties: ir šiuo atveju mokinys pranoko mokytoją. Vėliau jau I.Inčirausko paslaugomis ėmė naudotis V.Aliavinas. Lūžis įvyko, nusprendus, kad dolerio laikai jau praėjo – reikia imtis euro. Aiškėja, kad tokia idėja beveik tuo pačiu metu gimė ir V.Aliavino, ir Romano Tretjakovo – buvusio degalinės operatoriaus, prokurorų taip pat priskiriamo šios grupuotės organizatoriams bei vadovams, galvose. R.Tretjakovo teigimu, su I.Inčirausku, galėjusiu šią idėją įgyvendinti techniškai, jį supažindino šilkografijos įmonę turintis pažįstamas Giedrius Vuosaitis, kuriam kartą užsiminė apie galimybę užsidirbti klastojant aukštojo mokslo diplomus. Neva šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas, tačiau pažintis su I.Inčirausku subrandino dar saldesnių vaisių.
Pasak I.Inčirausko, 2002-ųjų vasarį ar kovą, kai eurai jau buvo paleisti į apyvartą, R.Tretjakovas jam atnešė lankstinuką apie eurų apsaugos priemones. Tai buvo stimulu patiems pabandyti juos padirbinėti. R.Tretjakovas linkęs įrodinėti, kad šią idėją jam pametėjo Raimundas Byla, kurį prokurorai taip pat priskiria prie grupuotės vadovų, atlikusį brigadininko vaidmenį tarp asmenų, realizavusių falsifikatus.
Iš R.Tretjakovo I.Inčirauskas teigia gavęs ir šviežutėlius 50 bei 100 eurų banknotus – kad apsispręstų, kurį iš jų lengviau padirbti, turint iš to daugiau naudos. Apsistota ties šimtinės variantu, nors tuo metu I.Inčirauskas jau buvo bebaigiantis ir 50 eurų maketą.
Nežinomojo šešėlis
Gaminti 50 eurų klastotes pagal I.Inčirausko maketą pradėjo V.Aliavinas, ketinęs iš savo mokinio šį maketą nusipirkti, tačiau gavęs dovanų. Tai buvo I.Inčirausko atlygis V.Aliavinui, be kurio paslaugų mokinys dar kurį laiką neišsivertė, ir pradėjęs masinę 100 eurų gamybą. Į pirmąsias padirbtas eurų šimtines apsaugines juosteles dar vėrė V.Aliavinas. Tik vėliau I.Inčirauskui suradus būdą, kaip jas gaminti šilkografijos būdu, mokytojo paslaugų atsisakyta, nors R.Tretjakovas iš I.Inčirausko to reikalavo jau seniai. Nuo šios akimirkos mokinys ir mokytojas virto konkurentais.
Nors prokurorai kaltina V.Aliaviną dalyvavus organizuotos grupuotės veikloje, šis linkęs tai neigti: gaminęs 50 eurų banknotus savo bute A.Juozapavičiaus prospekte vienas. Tai truko nuo 2003-iųjų pavasario iki 2004-ųjų rudens. Gamyba nutraukta prieš pat skandalingąją I.Inčirausko ir jo bendrų padirbinėjant 100 eurų banknotus demaskavimą. Pasak V.Aliavino, pavojų jis pajutęs, kai I.Inčirauskas pradėjo girtis turintis labai didelį užsakymą. Pats V.Aliavinas sulaikytas tik 2005-ųjų sausį.
Teisme V.Aliavinas pakartojo ankstesnius savo parodymus spausdinęs 50 nominalo eurus vienspalve ofsetine spaudos mašina, įsigyta vizitinių kortelių gamybai. Per tuos pusantrų metų pagaminęs apie 15 tūkst. klastočių. Prokurorų paskaičiavimu, už jų pagaminimą V.Aliavinas turėjo gauti ne mažiau kaip 300 tūkst. litų neteisėto atlygio. Tačiau ir teisme V.Aliavinas įrodinėjo nežinantis, kas buvo tas vyriškis, kuris realizuodavo jo produkciją. Neva buvo matęs jį anksčiau I.Inčirausko biure. Nežinomasis atėjo pas jį į namus, praėjus mėnesiui po to, kai I.Inčirauskas jam padovanojo 50 eurų maketą. Svečią domino, ar V.Aliavinas neparduotų jam gaminamų falsifikatų. Bandant teisme aiškintis, kas tas nežinomasis, tarp įtariamųjų buvo ir R.Tretjakovas. Užsikabinta už I.Inčirausko parodymų, kad pas jį biure, be klientų, lankydavosi tik R.Tretjakovas ir Rolandas Pilionis, UAB „Spaudlita”, kurioje buvo spausdinamos eurų šimtinės, direktorius. Tačiau teisėjai paklausus, ar tarp teisiamųjų nėra to paslaptingo asmens, V.Aliavinas atsakė neigiamai.
Kas stovi už Psichologo?
Klastočių realizavimu kaltinami asmenys sudaro mažumą tarp pasodintųjų šioje byloje į teisiamųjų suolą. Jų vos 3. 50-ies JAV dolerių falsifikatų realizavimu stambiu mastu kaltinami R.Byla bei D.Korobko. Kaltinimai padirbtų eurų šimtinių platinimu kartu su jais dar pateikti ir Vidmantui Rakučiui. Tačiau tik R.Byla prisipažįsta davęs D.Korobko ir V.Rakučiui platinti falsifikatus, pastarieji tai neigia.
Už „platinimo tarnybos viršininko” vaidmenį dar mįslingesnė kita R.Bylos veiklos šios nusikalstamos grupuotės struktūroje sritis. Kaip ikiteisminio tyrimo metu pasakojo ne vienas iš šiandien sėdinčiųjų teisiamųjų suole, šis Psichologo pravardę turintis asmuo buvo savotiškas jų prievaizdas. Jeigu gaminant užsakymą kas pernelyg ilgai gerdavo, o tai yra nutikę ne vienam, jie būdavo siunčiami profilaktiniam pokalbiui pas R.Bylą. Pastarasis ne vienam iš jų yra grasinęs, kad pasikartojus „daugiadienėms”, jis bus priverstas panaudoti fizinį smurtą arba taikyti finansines bausmes.
R.Bylos teigimu, vienas jo parankinių realizuojant tiek padirbtus 50 JAV dolerių banknotus, tiek 100 eurų klastotes buvo D.Korobko. Tačiau pastarasis teismą įtikinėjo tuo laikotarpiu, apie kurį kalbama jam pateiktame kaltinime dėl 50 JAV dolerių falsifikatų realizavimo, jo net nebuvę Lietuvoje. Neva tuo metu jis kirto mišką Briansko srityje. „Jeigu aš būčiau „vartęs” tokius pinigus, apie kokius kalba prokurorai, tikrai nebūčiau dirbęs tokio sunkaus darbo”, – linkęs įrodinėti D.Korobko. Prokurorų paskaičiavimu, šis teisiamasis realizavo nenustatytiems asmenims ne mažiau kaip 3 tūkst. vienetų 50 nominalo JAV dolerių banknotų, kurių vertė – apie 600 tūkst. litų. R.Bylai, iš kurio buvo gavęs šiuos falsifikatus, D.Korobko turėjo grąžinti ne mažiau kaip 18 tūkst. litų.
Teismui D.Korobko skundėsi ikiteisminio tyrimo metu patirtu psichologiniu spaudimu. Neva buvo verčiamas prisipažinti prievarta. Priešingu atveju buvo grasinama „padaryti taip, kad jis kuo greičiau atsidurtų laisvėje ir būtų nužudytas”. „Jeigu pasirašysi po šiuo tekstu, sėdėsi 2-ejus metus, jeigu ne – „įkišime” 12-ai”, – neva tokia buvo ikiteisminio tyrimo metu patirto šantažo esmė. D.Korobko teigia tokiam spaudimui nepasidavęs. Nei R.Bylos, nei kitų kaltinamųjų, platinusių iš jo gautus falsifikatus, D.Korobko dievagojosi nepažįstantis. Tik V.Aliaviną, su kuriuo gyveno vienoje laiptinėje, R.Tretjakovą, su kuriuo kažkada galėjo mokytis toje pačioje Šančių 16-oje vidurinėje mokykloje, ir I.Inčirauską, su kuriuo kažkada viename pastate dirbo jo buvusi žmona. Tačiau D.Korobko teigė nepažįstantis ir jokios Jelenos Nikulinos, kuri, operatyvininkų duomenimis, siuntė jam į Rusiją SMS žinutes. Šių turinys – vienas iš įkalčių, leidusių pareikšti D.Korobko kaltinimą falsifikatų platinimu.