Jurga Ivanauskaitė atgulė amžinojo poilsio, o knygynus pasiekė jos poezijos rinktinė
„Šiandien prisiminiau Tėvą Stanislovą ir monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Žinau, kad jie pasitiko Jurgą, ji stojo viduryje”, – atsisveikinimo Mišiose kalbėjo vakar į amžinojo poilsio vietą palydėtos Jurgos Ivanauskaitės ganytojas, nuodėmklausys kunigas Julius Sasnauskas.
Jurgos Ivanauskaitės talento gerbėjai, artimieji, bičiuliai sausakimšoje Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, vėliau Antakalnio kapinėse atidavė paskutinę pagarbą vienai talentingiausių ir iškiliausių lietuvių rašytojų.
Kūrėja išėjo, tačiau knygynų lentynas vakar pasiekė naujausia jos knyga – paskutinė poezijos rinktinė „Odė džiaugsmui”.
Plūdo minios žmonių
Antradienio popietę sostinės Bernardinų bažnyčioje tvyrojo ypatinga rimtis, neapsimestinė pagarba žmogui. Į bažnyčią netilpo visi atėjusieji, dalis būriavosi lauke, kiti iš karto nuvyko į Antakalnio kapines.
Bažnyčioje sklido gėlių kvapas, tūkstančiai žiedų simbolizavo gausybės žmonių pagarbą, kurie gerbė kūrėją ir vertino jos talentą. Tarp jų – ne tik paprasti lietuviai, rašytojos giminaičiai, bet ir šalies vadovas Valdas Adamkus, premjeras Gediminas Kirkilas, kiti politikai, verslininkai, ekrano ir scenos garsenybės.
Per dvi dienas rašytoją aplankė tūkstančiai žmonių, prie Bernardinų bažnyčios Šv.Mykolo koplyčios kasdien nutįsdavo žmonių eilės. Eidami į paskutinį pasimatymą su rašytoja žmonės dalijosi prisiminimais apie susitikimus su kūrėja, mintimis apie jos kūrybą, trumpą, bet prasmingą gyvenimą.
Po valandą trukusių mišių procesija pajudėjo Antakalnio kapinių link. Jos priekyje nešama rašytojos nuotrauka priminė apie ligą. Išsekęs kūnas ir trumpi plaukai tarsi įprasmino kunigo J.Sasnausko žodžius, kad kūrėja iškentė Jėzaus kančias.
Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje, skambėjo padėkos, pagarbos žodžiai. Daugelis nesugebėjo suvaldyti ašarų. J.Ivanauskaitės bičiuliai stebėjosi: Jurga stojiškai laukė neišvengiamybės, tuo tarpu likusieji nelengvai susitaikė su netektimi.
Antakalnio kapinėse apeigas vedęs kunigas Julius Sasnauskas dėkojo J.Ivanauskaitei už jos kūrybą ir dvasinę laikyseną sergant bei pasitinkant mirtį. Atsisveikinimo žodžius tarė Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas ir kunigas Tomas Šernas.
Ant rašytojos kapo netilpo visos gėlės, kurias atvežė net keli specialūs automobiliai.
Romanas liko nebaigtas
Jurga Ivanauskaitė nespėjo pamatyti paskutinės savo knygos, tačiau skaitytojai ją gali išvysti sostinės knygynuose, šiandien poezijos rinktinę ketinama pradėti pardavinėti ir Kaune.
Eilėraščių knygoje – įvairiais J.Ivanauskaitės gyvenimo periodais parašyti kūriniai. Kai kurie eilėraščiai sukurti paskutinėmis gyvenimo dienomis – mirties akivaizdoje. „Apie mirtį lietuviškoje poezijoje taip atvirai dar nebuvo kalbėta – iš tokios pozicijos, kurioje buvo Jurga”, – sakė knygos leidėja Lolita Varanavičienė.
Teminiu principu knyga buvo suskirstyta į tris skyrius: „Čia”, „Ten” ir „Niekur”. Kaip ir visos anksčiau pasirodžiusios knygos, poezijos rinktinė iliustruota pačios J.Ivanauskaitės jaunystės piešiniais. Jų – vos keturi, todėl knygos leidėjams teko ieškoti išradingų sprendimų, kokiais piešinių fragmentais būtų galima iliustruoti visą poezijos knygą. Penkiaspalvės knygos puslapiuose pabiro rašytojos piešti žiedai.
Knygos viršelyje – piešinys su gulinčios tamsiaplaukės moters atvaizdu. „Daugelyje Jurgos kūrinių plėtojama mirties, išėjimo tema. To liudijimą turime ant paskutinės knygos”, – sakė leidėja.
Knygą redagavusi kaunietė poetė D.Zelčiūtė sako, kad J.Ivanauskaitės eilėraščiai – nepaprastai gilūs ir brandūs. „Naujoji knyga teigia buvimo džiaugsmą. Ji apdainuoja gyvenimą – ar kentėdama, ar vieniša, ar šiurpdama, – apie knygą sakė D.Zelčiūtė. – Jurga – vasaros žmogus, ji laisvės, dvasinės drąsos apaštalė. Iš didelio godulio patirti, būti atvira gyvenimui buvo tokia tikra ir nepaprastai daug suspėjo. Tai atsispindi ir paskutinėje knygoje.”
Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Jurga Ivanauskaitė rašė romaną, tačiau jo nesuspėjo pabaigti. Paskutinėmis savaitėmis nebevaldė rankų, o norėjo rašyti pati.
Su liga kovojo kelerius metus
45-erių metų J.Ivanauskaitė mirė šeštadienį savo namuose Vilniuje. Ji sirgo viena pikčiausių vėžio formų – sarkoma. Pirmuosius nugaros bei kojos skausmus moteris pajuto prieš ketverius metus. Tačiau medikai ilgai negalėjo nustatyti tikrosios diagnozės. Pastaruosius metus rašytojai jau teko vartoti skausmą malšinančius vaistus.
2005-ųjų lapkričio pabaigoje, Vilniaus mažajame teatre skaitytojams pristačiusi naujausią savo romaną „Miegančių drugelių tvirtovė”, rašytoja pateko į medikų rankas. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje pacientei iš kojos buvo pašalintas auglys. Vėliau ji gydėsi Švedijoje.
Praėjusių metų balandžio pabaigoje rašytoja grįžo į Lietuvą ir dar maždaug pusę metų gydėsi – jai buvo atliekama chemoterapija.
Pirmoji J.Ivanauskaitės knyga – novelių rinkinys „Pakalnučių metai” – pasirodė 1985 metais. Iš viso ji išleido 15 knygų. Tarp jų – populiarumą ne tik Lietuvoje pelniusius romanus „Mėnulio vaikai”, „Ragana ir lietus”, „Placebas”, „Pragaro sodai”, „Sapnų nublokšti”.