Mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Šeštadienio rytą Vilniuje užgeso garsios prozininkės, eseistės, dramaturgės ir dailininkės Jurgos Ivanauskaitės gyvybė.

45-ių metų rašytoja ilgą laiką kovojo su viena sunkiausių vežio formų – sarkoma.

Kovo 2-ąją Lietuvos kino teatruose įvyks Algimanto Puipos juostos „Nuodėmės užkalbėjimas”, pastatytos Jurgos Ivanauskaitės populiariausių romanų motyvais, premjera.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė prisidėjo prie „Nuodėmės užkalbėjimo”, kurio siužetas paremtas romanais „Ragana ir Lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti”, scenarijaus rašymo.

Jurga Ivanauskaitė gimė 1961 metais Vilniuje.
Ji – prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė.
1980 metais baigė M.K.Čiurlionio vidurinę meno mokyklą,
1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Tais pačiais metais pasirodė

pirmasis novelių rinkinys „Pakalnučių metai”.

Išleido šešis romanus, pasaką vaikams,

kelionių trilogiją apie Himalajus,

eseistikos ir publicistikos rinkinį.
J.Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių kalbas.

1994 mtais ji pirmą kartą išvyko į Indiją,

Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą.
Tai pradėjo naują jos kūrybos etapą.

Eseistinius, publicistinius,

o kartais ir mistinius kelionių įspūdžius

J.Ivanauskaitė stengiasi papildyti piešinių ir fotografijų parodomis.

1998 metais buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos”,

1999 metais fotografijos paroda

„Tibetas – kita realybė”.
Gyvena Vilniuje.

„Laiškas žmonijai”

„Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: „Šitaip nežaidžiama!” Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.

Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.

Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.

Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą.

„Magaryčios” – žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.

Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis – šiaudo.

Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomiskepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija – juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose,kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių – sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio.

Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti manopakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne’os d’Arc ryžtu grumėsi už būtį.

Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą.

Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos įspėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, okada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: „Mano Sese, Mirtie…”

Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos – jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjųpasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti įviešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it „Coca-Colos” reklama užrašas: „Memento mori”. Atmink, kad mirsi.

Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.

Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjįtikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau „mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais”. Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.

Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva – karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.

Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip „atkeršyta” užkeliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams…

Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias „panacėjas” viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais „čakra”, „aura”, „prana”, „ajurveda”, „Tibeto medicina”, jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo.

Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.

Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis – dar nereiškia niekamtikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.

Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti „haute couture” drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.

Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai – bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!”

Jurga

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

16 atsiliepimų į "Mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė"

  1. juka

    Kaip keista,kad mirtis gali buti tokia sviesi.Ir priimta taip tauriai ir ismintingai.

  2. Rita

    Dieve, ačiū Tau, už tai kad ši mūsų visuomenėje daug palikusi moteris nepabūgo ir nepradėjo keikti Tavęs už ją ištikusią bėdą. Taip, visi mes mirtingi… Aš irgi norėčiau taip oriai ir drąsiai pasitikti savo paskutiniąją dieną.
    Tai bene pirmoji žinia apie mirtį, kuri išties mane sukrėtė… O tai jau šis tas… 😥

  3. Alioša

    Liūdna. Bet nenusiminkim. Turim garsiausią rašytoją Vyt.Petkevičių. Jis populiaresnis už visas ir visus.Jaunas stribyne daužydavo snukius mužikams Lietuvos.

  4. s

    Liūdna, bet taip yra. 🙁 Šiuo atveju jokio dievo NEPASTEBĖTA – yra tik chlamas ir šiukšlės, kūnas sudėtas iš molekulių, kurios pūna kasdien ir taip visiems. Jokios filosofijos nepadės deja čia …

  5. mozaika

    Liūdna… Bet, juk kunas tik forma, o turinys išlieka… Pagarba ir amžinąjį atilsį Jai. 🙁 Tokie žmonės neišeina nepalikę pėdsako žemeje…

  6. as

    ne visi laimi kova pries vezi….

  7. skaitytoja

    nemaniau, kad galima buti tokia stipria ir sviesia asmenybe iki paskutines minutes…… O pasirodo Jurga buvo tokia, tarsi sviesulys…. uzuojauta artimiesiems…

  8. Paula

    Nelabai isivaizduoju,kaip dar galima tiketi Dievu,kai jis toks neteisingas….visada is musu atima,kas brangiausia….
    Uzuojauta…..

  9. ,,

    gaila kad mirsta yokie svarbus zmones suteikantys prasme gyvenimui

  10. janina

    labai gaila tokiu LIETUVOS SVIESUOLIU RAMYBE JAI 😛

  11. rita

    sios moters gyvenimas yra tikras tikejimo pavyzdys, ne kiekvienas, turedamas ivarialype gyvenimo patirti iseidamas sugeba psakyti, kad reikia myleti viska, ka gauni is Dievo,net ir savo skausma,Viespaties ramybe…

  12. Giedrius

    …kiekvienas, to zmogiskojo gyvenimo akimirkos gurksnis,yra bilijona kartu brangesnis uz didziosios daugumos zmoniu taip trokstamu svaiginancios karjeros, ar materialiuju-didziuju turtu!!As dziaugiuosi,kad Jurga, paskutiniais savo gyvenimo metais taip godziai ir atsakingai,gurksksnis po gurksnio, gere ir gere MEILES,DZIAUGSMO ir TIKEJIMO gaivius lasus,nuo BEGALINIO AMZINYBES delno!!! Laimingos keliones NAMO tau Jurga!!!!

  13. violeta

    Jurga,Jus nuostabi moteris,amzina Jums atilsi

  14. loreti

    Menas išeiti gražiai ir tyliai…

  15. vetra

    Ilsekis ramybeje…

  16. MenuleOde

    &#039&#039Ir mirtis yra gyvenimo dalis…&#039&#039
    As manyciau jei duota zmogui laime,meile,gailestis,nuosirdingumas,bja urastis,naivumas,grozis ir visa kita,tai ir mirtis turetu buti viena is sudedamuju patyriamuju ,gyvenimo daliu.
    Mirtis tai kaip ir pats gyvenimo didysis isbandymas.Manyciau,kad Dievas duodamas mirti,duoda ir isbandyma,kaip i tai reguos lengvabudis zmogus.Tai toks isbandymas,kada zmogus pats susitaiko kas jam lemta ,arba netiki realybe ir bijo prarast moralines vertybes,patyrimus,prisiminimus…
    Tai isbandymas kaip tu priimsi nebuti,nezinia..
    Ar priimsi tai kaip gyvenimo issuki ,ar tiesiog griausi save iki paskutinio atodusio,stumiant save i nezine…
    Ar laikysi tai,kad neapciuopiamas tikejimas svarbiau uz ,bet kokia moraline vertybe,i sviesa,nezinia,nebuti…Pagarbiai(Egle J.)

Komentuoti: juka Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.