Lietuviai kol kas nedrąsiai žvalgosi Pietų Kaukazo pusėn, kur galioja visai kitos verslo kultūros taisyklės
Pietų Kaukazo valstybės – Azerbaidžanas, Armėnija ir Gruzija – didžiausio dėmesio Lietuvoje sulaukia dėl politinių įvykių. Rimstant politinėms aistroms, diplomatai verslininkus ragina nepraleisti progos kuo anksčiau pasiieškoti sau vietos augančios ekonomikos šalyse.
Lietuviai įspėjami, kad lengva nebus – Pietų Kaukaze verslui tenka įveikti daugybę geopolitinių kliūčių ir perprasti specifinius verslo kultūros principus.
Rytietiškas valdžios tęstinumas
Lietuva palaiko gana glaudžius prekybos ryšius su NVS šalimis, kurioms tenka daugiau kaip penktadalis viso šalies eksporto. Tačiau trys Pietų Kaukazo valstybės nepatenka tarp stambesnių mūsų valstybės prekybos partnerių – į Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją eksporto apimtys tesiekia 0,1 proc.
Kol kas šiame regione labiau matomos Lietuvos diplomatų pastangos. Diplomatai paskui save į Pietų Kaukazą jau vilioja ir mūsų šalies verslininkus, nors šiems nežadamas rožėmis klotas kelias.
„Pasinaudokite proga ir ženkite į šį regioną paskui diplomatus. Rinkos ekonomikos instrumentai dar nėra tokie stiprūs kaip Lietuvoje, bet sparčiai vystosi. Mūsų šalies verslininkai gali surasti nišą savo verslui”, – kalbėjo Užsienio reikalų ministerijos (URM) valstybės sekretorius Algimantas Rimkūnas šią savaitę URM ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūros surengtoje konferencijoje.
Pietų Kaukazo valstybes pristatęs URM Rytų Europos ir Vidurinės Azijos departamento direktorius Arūnas Vinčiūnas akcentavo, kad Azerbaidžanas, Armėnija ir Gruzija skelbiasi esančios demokratinės respublikos, tačiau šalių valdymo struktūroje dar labai ryškūs rytietiško valdžios tęstinumo principai.
Azerbaidžanas ne veltui vadinamas Alijevo šeimos valstybe, nes šaliai vadovauja tebegarbinamo prezidento Heidaro Alijevo sūnus Ilhamas Alijevas. Nė vieni rinkimai šioje šalyje nebuvo įvertinti kaip atitinkantys demokratijos principus. Tokių pačių vertinimų sulaukia ir Armėnija.
Gruzijai vienintelei pavyko surengti demokratiškus rinkimus, tačiau atėjus į valdžią Michailui Sakaašviliui, stipri opozicija nesusidarė.
Iki šiol Gruzijos valdžia sulaukia teigiamų vertinimų dėl užsibrėžto tikslo integruotis į ES ir NATO, nors vakarietiška orientacija erzina ir dar labiau komplikuoja jau ir taip pašlijusius santykius su Rusija.
Augančių ekonomikų trauka
Visose trijose P.Kaukazo valstybėse yra susiklostę gana įtempti santykiai su kaimynais, ko verslas negali nepajusti. Gruzija dėl konfliktų su Pietų Osetija ir Abchazija patiria nemažą politinį ir ekonominį spaudimą iš Rusijos.
Tuo tarpu Rusija Armėnijai – saugumo garantas ir svarbiausias partneris, kuris ją parėmė 1991-1994 m. konflikte su Azerbaidžanu dėl kalnų Karabacho. Dėl šio neišspręsto konflikto Armėnija vis dar nepalaiko santykių su Azerbaidžanu. Turkijai atsisakius pripažinti 1915 m. vykdytą armėnų genocidą, su šia valstybe taip pat nėra palaikomi diplomatiniai santykiai.
Nors Pietų Kaukaze Kalnų Karabacho klausimas vis dar yra gana jautrus, tačiau Lietuvos diplomatai abejoja, ar Armėnija ir Azerbaidžanas galėtų įsivelti į naują karą. Stipresnes pozicijas turi įspūdingą ekonomikos augimą išgyvenantis Azerbaidžanas, tačiau šiai valstybei, intensyviai prekiaujančiai nafta ir dujomis su Vakarų Europa, veltis į karą būtų itin neparanku.
Verslininkai tradiciškai pageidauja, kad politikai netrukdytų jiems dirbti, tačiau įvairūs politiniai procesai ir vietos valdžios sprendimai, ypač vykstantys postsovietinėje erdvėje, gali greitai atvesti prie bankroto. Vis dėlto augančios ekonomikos šalys vilioja ir didžiąsias pasaulio kompanijas, ir smulkius verslininkus.
Pastaraisiais metais vis daugiau Vakarų investuotojų akių krypsta į Azerbaidžaną. Naftos ir dujų valstybės bendrasis vidaus produktas (BVP) praėjusiais metais didėjo sparčiausiai pasaulyje – 32,5 proc.
Šios valstybės BVP yra net 10 kartų didesnis nei Armėnijos ir Gruzijos kartu sudėjus.
Maža to, pernai į Azerbaidžaną pritraukta 6,3 mlrd. JAV dolerių tiesioginių užsienio investicijų, tuo tarpu Lietuvoje – vos 1 mlrd. JAV dolerių.
Sunku rasti partnerį
URM Rytų Europos ir Vidurinės Azijos departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams Kęstutis Kudzmanas įspėja, kad Azerbaidžano ekonomikos augimas yra iškreiptas, nes dauguma pramonės šakų nesivysto.
„Už naftą ir dujas šalis gauna milžiniškas lėšas, tačiau kyla abejonių, ar valdžia žino, kaip tuos pinigus suvaldyti. Žmonės nebenori dirbti. Sakykim, tarnybą baigusio policininko pensija siekia 1600 JAV dolerių”, – aiškino K.Kudzmanas.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad iš naftos uždirbami pinigai turi įtakos kai kurioms šalies ūkio šakoms. Pastaraisiais metais Azerbaidžane ir ypač sostinėje Baku vyksta daug statybų. Jas skatina turtingi azerbaidžaniečiai iš Irano, kurių vis daugiau stengiasi perkelti savo verslą į Azerbaidžaną.
Diplomatų pastebėjimu, šioje šalyje ima ypač trūkti architektų, interjero specialistų. Lietuvos gamintojai raginami pasinaudoti prasidedančiu statybų bumu ir pamėginti užsiimti savo vietą baldų, langų, durų ir kitų panašių gaminių rinkoje. Be to, darbo šioje Kaukazo valstybėje turėtų ir šiuolaikinių technologijų specialistai, nes vietos bankuose jos tik pradedamos diegti.
Anot K.Kudzmano, užsienio investicijos gerina verslo aplinką Azerbaidžane, tačiau tenykštė verslo kultūra yra labai specifinė. Viena Lietuvos įmonė aktyviai prekiavo su vietos polietileno gamykla, tačiau vos tik pasikeitė Azerbaidžano įmonės direktorius, gaminių srautai į mūsų šalį nutrūko.
„Prasiskinti kelius ir surasti naują nišą šioje valstybėje yra sunku. Sudėtinga bus rasti ir patikimą partnerį, nes čia verslo etikos supratimas visiškai skiriasi”, – įspėja diplomatas.
Verslininkams vertėtų turėti galvoj, kad pagal korupcijos mastą Azerbaidžanas užima 130-137 vietą tarp 163 pasaulio valstybių.
Iki šiol prekyba tarp Lietuvos ir Azerbaidžano vyksta labai pasyviai. Iš mūsų šalies daugiausia eksportuojama bankomatų, duomenų apdorojimo įrenginių, vatos ir jos dirbinių. Iš Azerbaidžano daugiausia įvežama plastikos ir jų dirbinių (polietileno) ir šiek tiek vaisių bei daržovių.
Azerbaidžanas dar nėra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narys, tad verslas neturėtų tikėtis didesnių stabilumo garantijų.
Neaiškūs įstatymai
Armėnija pagal ekonominės laisvės indeksą pernai tarp kitų pasaulio šalių užėmė 27 vietą ir aplenkė tokias valstybes, kaip Prancūziją, Vengriją, Lenkiją ir kt. Tačiau vidutinis darbo užmokestis šioj valstybėje siekia vos 150 JAV dolerių ir nuo 2001-ųjų šoktelėjo beveik tris kartus. Patys armėnai juokauja, kad iš 3 mln. šalies gyventojų beveik nebeliko kam dirbti, nes daug darbingo amžiaus vyrų išvažiavo uždarbiauti į užsienį, dažniausiai – į Rusiją.
Lietuvos ambasados Rusijos Federacijoje ir Armėnijos Respublikai ministras patarėjas Kęstutis Stankevičius teigė, kad kol kas lietuviai ne itin veržiasi į Armėniją užsiimti verslu. Tiesioginių Lietuvos investicijų Armėnijoje nuo 2004 metų sausio 1 dienos iki 2006 metų liepos 1 dienos nebuvo užfiksuota. Pernai Armėnijos investicijos Lietuvoje tesiekė 110 tūkst. litų.
Prekybos apimtys tarp dviejų šalių taip pat labai menkos. Daugiausia Lietuvos kompanijos eksportavo transporto priemonių, mašinų bei įrengimų, o importavo maisto produktų ir alkoholinių gėrimų.
Diplomatai atkreipia mūsų šalies verslininkų dėmesį į augantį statybos sektorių. Nekilnojamojo turto kainos jau priartėjo prie Lietuvos kainų, nes į Armėniją plūsta nemažai užsienyje uždirbtų pinigų. Svetur dirbantys armėnai laiko garbės reikalu gimtinėje turėti savo būstą, nors jame planuoja apsistoti tik per atostogas.
Armėnijoje vis dar yra nedidelė mažmeninės prekybos koncentracija ir žema verslo kultūra. Tik pastaruoju metu pradėjo steigtis didesni prekybos centrai, kurie tebėra gana silpni. Bankų šioje valstybėje priskaičiuojama daug, tačiau jie teikia labai mažai bankinių paslaugų.
Diplomatai įspėja ir apie geopolitines kliūtis verslui, nes Armėnija yra gana izoliuota valstybė – prekyba vyksta tik per sieną su Iranu bei Gruzija. Iki šiol yra gana neaiškūs ir mokesčių surinkimą reguliuojantys įstatymai, kurių nuostatos ypač dažnai keičiamos. Armėnijos valdžia linkusi kopijuoti užsienio valstybių teisės aktus, tačiau nė kiek nesirūpina jų pritaikyti prie vietos sąlygų. Netobuli įstatymai sudaro sąlygas klestėti korupcijai, o politiniame ir ekonominiame šalies gyvenime labai jaučiama oligarchų įtaka. Savo verslą proteguoja ir valdžioje esantys politikai, kurie kuria įvairias kliūtis konkurentams.
Vyno embargas davė naudos
Bene daugiausia tarptautinės bendruomenės pagyrimų Pietų Kaukaze sulaukia Gruzija, kurios pažanga nuo 2004-ųjų metų įvykusios „rožių revoliucijos” yra akivaizdžiai pastebima. Atvažiavus į šalį galima pamatyti nemažai naujų automobilių, tuo tarpu kaimyninėje Armėnijoje rieda tik žiguliai ir volgos.
Tačiau ir Gruzijoje verslo sėkmė labai daug priklauso nuo pažinčių bei sugebėjimo perprasti specifinę verslo kultūrą.
Bendrovės „Mineraliniai vandenys” importo direktorius Saulius Šerėnas pats įsitikino, kad Vakarų Europoje įprastos verslo taisyklės Gruzijoje negalioja.
Šalies ekonomika ypač smarkų smūgį pernai gavo iš Rusijos, kuri uždraudė į savo teritoriją įvežti gruziniškus vynus ir mineralinį vandenį dėl to, kad šiuose produktuose neva buvo rasta sunkiųjų metalų. Nors tokio embargo priežastys buvo vertinamos pirmiausia kaip politinis Rusijos spaudimas, tačiau Gruzijos valdžia surengė savo vyno gamyklų patikrinimą ir iš 21 fabriko iš karto uždarė 9, o dar keliems sustabdė licencijas.
„Vyno embargas supurtė visą šalį, kurios viena pagrindinių ūkio šakų yra vynininkystė. Gruzija prarado milijonus, tačiau gruzinai patys praregėjo, kad dauguma vynuogynų apleisti, gamyklose – katastrofinė padėtis”, – tvirtino Lietuvos įmonės atstovas.
Anot jo, Gruzijos vynai nebepajėgia konkuruoti Vakarų rinkose, nes gero gruziniško vyno butelis kainuoja apie 30 litų, o tokios pat kokybės ispaniškas vynas – perpus pigiau.
Šalyje vis dar smarkiai įsitvirtinusi šešėlinė ekonomika, nes vidutinis darbo užmokestis tesiekia 60 JAV dolerių per mėnesį, tuo tarpu garsiojo mineralinio vandens „Boržomi” butelis kainuoja 1 dolerį.
Nors oficiali statistika skelbia, kad Lietuvos verslui Pietų Kaukazas – dar neatrasta teritorija, tačiau šiame regione dirbantiems diplomatams tenka nugirsti apie lietuvių pastangas įsitvirtinti vienoje ar kitoje valstybėje. Pastebėta, kad nemažai lietuviško kapitalo ateina iš Rusijos, per kurią lengviau prasiskinti į naujas rinkas.
Tiesa, garsiai mūsų šalies verslininkai nėra linkę girtis apie pasiektas pergales. Diplomatai svarsto, kad lietuviams tenka prisitaikyti prie vietos verslo kultūros specifikos ir ne kiekvienas verslininkas nori pripažinti, kad juos ištiko nesėkmė ar teko pasinaudoti pažintimis, o gal mokėti kyšius, kurie Pietų Kaukaze yra įspūdingo dydžio.