Rytoj pradedančio dirbti Prezidentūros kanclerio Giedriaus Krasausko portretą buvę kolegos piešia tik šviesiomis spalvomis
Sausio pabaigoje 28 metų G.Krasauskas, be konkurencijos dalyvavęs ir laimėjęs konkursą Prezidentūros kanclerio pareigoms užimti, susilaukė kritikos dėl savo amžiaus.
Tačiau nei pats naujasis kancleris, nei buvę jo bendradarbiai to nelaiko trūkumu ir tikina, kad jam pakaks kompetencijos naujame darbe.
Sutiko kalbėti tik apie praeitį
G.Krasauskas, pakeisiantis po vadinamojo „tualetų skandalo” atsistatydinusį Prezidentūros kanclerį Osvaldą Markevičių, užvakar dirbo paskutinę dieną savo ankstesnėje darbovietėje – Mokytojų kompetencijos centro direktoriaus poste. Naująsias Prezidentūros kanclerio pareigas jis pradės eiti nuo rytojaus.
Naujasis kancleris yra baigęs teisės bakalauro ir magistro studijas M.Romerio universitete. Iki šiol dirbo vien švietimo srityje.
G.Krasauskas, pakalbintas „Kauno dienos” žurnalisto, atsisakė kalbėti apie būsimą darbą Prezidentūroje, teisindamasis tuo, kad su Prezidentūros spaudos tarnyba yra sutaręs, jog tai įmanoma tik jai tarpininkaujant, tačiau vėliau sutiko papasakoti apie savo ankstesnę profesinę patirtį ir karjerą.
– Po to, kai laimėjote konkursą Prezidentūros kanclerio vietai užimti, atsirado daug skeptikų, kurie abejojo, ar esate tinkamas šioms pareigoms dėl jauno amžiaus. Ką jiems atsakytumėte?
– Kiek žinau, valstybės tarnyboje yra nemažai tokio amžiaus valstybės tarnautojų. Tarp jų – ir tokių, kurie užima gana aukštas pareigas, tarkime, ministerijų sekretorių. Nemanau, kad tas mano amžius labai jau mažas. Be to, dirbti pradėjau dar studijuodamas. Tad bendras mano darbo stažas jau yra aštuoneri metai.
Pastatė naują mokyklą
– Kokiose darbovietėse iki šiol kaupėte gyvenimišką patirtį?
– Pirmoji darbovietė buvo Šalčininkų rajono Turgelių pagrindinė mokykla, kurioje dvejus metus dirbau istorijos mokytoju. Vidurinę mokyklą esu baigęs su pagyrimu, tad tiesiog buvau priimtas dirbti. Turėjau pamokų ir kartu studijavau universitete teisę. Vėliau laimėjau konkursą direktoriaus pareigoms Vilniaus rajono Eitminiškių mokykloje. Čia iš viso dirbau ketverius metus. Iš pradžių ji buvo pagrindinė, tačiau vėliau, jau man dirbant direktoriumi, reorganizuota į vidurinę mokyklą. Kai atėjau į ją dirbti, joje buvo, atrodo, tik 30 vaikų. Nebuvo net mokyklos pastato – glaudėmės gyvenamajame name. Vilniaus rajone iki šiol yra tam tikrų problemų su tautinėmis mažumomis, kai kurie tėvai baiminosi vaikus leisti į lietuvišką mokyklą. Tačiau mes stengėmės stiprėti, pastatėme visiškai naują mokyklą, išaugo mokinių skaičius, atidarėme klases suaugusiesiems. Sakyčiau, tame krašte atsirado daugiau erdvės valstybinei kalbai.
Po ketverių metų išėjau į Vilniaus apskrities Valstybinį švietimo priežiūros skyrių. Ten metus dirbau inspektoriumi, vyresniuoju specialistu. Po to laimėjau konkursą Mokytojų kompetencijos centro direktoriaus pareigoms užimti. Šitam centrui vadovauju beveik metus.
Ryšiai su fondu įtakos neturėjo
– Eitminiškių vidurinę mokyklą remia ponios Almos Adamkienės fondas. Ar tai turėjo kokios nors įtakos jums siekiant pareigų Prezidentūroje?
– Galiu pasakyti, kad tai neturėjo jokios įtakos. Tų mokyklėlių, remiamų ponios A.Adamkienės fondo yra išties nemažai. Visus reikalus tekdavo tvarkyti su fondo administracija. Tiesioginių kontaktų su ponia A.Adamkiene nelabai būdavo. Na, ji vieną kartą lankėsi mokykloje, gaudavome sveikinimų iš jos, tačiau tik tiek. Dar kartą pabrėžiu, kad tai neturėjo jokios įtakos.
– Ar priklausote kokiai nors partijai?
– Ne, tiesą sakant, stengiuosi būti nepriklausomas nuo kokių nors politinių jėgų.
– Bet dirbdamas Eitminiškėse, pasiūlytas konservatorių, Jūs ne kartą per rinkimus buvote rinkimų apylinkės komisijos pirmininku.
– Suprantate, kai vyksta rinkimai, partijos prašo toje vietovėje dirbančių žmonių padirbėti ir rinkimų komisijoje. Paprastai ir daugiau mokytojų būdavo įtraukiama į tas komisijas. Pagal įstatymą nėra būtina, kad komisijoje dirbantys asmenys turėtų priklausyti kokiai nors partijai. Iš karto noriu pabrėžti, kad politinės partijos tikrai nedarė jokios įtakos konkurso rezultatams.
Ilgai vardijo nuopelnus
Eitminiškėse apsilankiusiems „Kauno dienos” žurnalistams iš mokyklos darbuotojų, mokinių ir vietos gyventojų nepavyko išgirsti nė vieno neigiamo atsiliepimo apie buvusį direktorių.
Dabartinė vidurinės mokyklos direktorė Živilė Smagurauskaitė tvirtino, kad G.Krasauskas puikiai sutarė su mokytojais, mokiniais ir jų tėvais. „Tai yra sąžiningas, ramus žmogus, pareigingas, iniciatyvus, veiklus. Tikrai galiu kalbėti apie jį tik gerai ir negaliu pasakyti nieko blogo. Tiesiog nieko blogo nežinau”, – sakė G.Krasausko įpėdinė.
„Jis moka spręsti konfliktus, pats nekonfliktuodamas. Niekada nebuvo pakėlęs balso. Jeigu kas atsitikdavo, su juo įvykdavo ramus pokalbis, po kurio paprastai konfliktas išsispręsdavo. Išsispręsdavo, o ne būdavo užglaistytas”, – pridūrė direktorės pavaduotoja Vaida Oželienė.
Lietuvių kalbos mokytoja Rima Launikonytė tikino labai nudžiugusi, kai išgirdo, jog buvęs pirmasis jos vadovas laimėjo Prezidentūros skelbtą konkursą. Pedagogės atmetė skeptikų abejones, kad dėl jauno amžiaus naujasis Prezidentūros kancleris nesusitvarkys su atsakingomis pareigomis, ir ilgai vardijo jo nuopelnus Eitminiškių mokyklai bei čia įgytą patirtį. Pasak jų, būtent G.Krasausko iniciatyva ir pastangomis pastatytas naujas mokyklos pastatas, mokykla gavo geltonąjį autobusiuką, užsitikrino A.Adamkienės fondo paramą. Su šiais pokyčiais siejamas ir mokyklos augimas – šiuo metu joje ir keturiuose jos skyriuose jau mokosi apie 280 vaikų iš daugelio aplinkinių kaimų.
„Oi, labai puikus žmogus, nepiktas ir labai įdomus”, – kalbėjo abiturientės Liudmila ir Daiva, užkalbintos mokyklos koridoriuje ir paklaustos, ar pamena ankstesnį mokyklos direktorių.
Vien geru žodžiu jaunąjį direktorių ir jo nuveiktus darbus Eitminiškėse minėjo ir kiti kaimo gyventojai, sutikti gatvėje ar parduotuvėje. Jie teigė, kad jų nė kiek nenustebino G.Krasausko persikraustymas į Prezidentūrą, kadangi „visada buvo matyti, kad jis savyje turi kažką daugiau nei kiti”.