Susitikimas kultūros centre „Garsas” su aktoriumi Regimantu Adomaičiu ir jo žmona puikia aktore Eugenija Bajoryte panevėžiečiams suteikė neišdildomų įspūdžių.
Vienas garsiausių Lietuvos kino bei teatro žvaigždžių, aktorius Regimantas Adomaitis, sausio 31 dieną atšventęs garbingą ir prasmingą 70 metų jubiliejų, prieš kelias dienas panevėžiečius pamalonino savo apsilankymu kultūros centre „Garsas”.
Šiauliuose gimęs, Pasvalio krašte gyvenęs, vienas „kultinių” Lietuvos kino ir teatro aktorių į jubiliejinį kino vakarą atvyko drauge su savo žmona Eugenija Bajoryte.
Jiedu, kaip visada, buvo nepakartojami. Po šilto aktorių pašnekesio žiūrėtam prieš keturias dešimtis sukurtam filmui „Jausmai” (rež. Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius), kuriame iki šiol nepraranda žavesio jųdviejų vaidyba, neliko abejingo nė vieno žiūrovo.
Studentija veržėsi vidun
„Gal jūs atsisėskit, aš kokią valandą kalbėsiu”, – kreipėsi į aktorius režisierius Gytis Lukšas. – Kaip gerai, Regimantai, kad tavo jubiliejus, o ne mano. Man kažkodėl smagiau…”
G.Lukšas paatviravo, jog būtų kvaila gaišti laiką, pasakojant apie R.Adomaitį. Jo teigimu, apie jį reikia ne žinoti, jį reikia mylėti. Režisierius, kreipdamasis į žiūrovus, tęsė, jog San Remo festivalyje prizą pelniusi drama „Jausmai”, kurią jie tuoj pat pamatys plačiajame ekrane, reiškia kur kas daugiau nei jo pavadinimas.
„Nebūtina žinoti apdovanojimus, prizus, kad aktorių mylėtum. Užtenka vieno vaidmens, kad jį pamiltum”, – dėstė G.Lukšas.
Jis prisiminė, kaip Gotlando saloje tradicinio kino festivalio metu mažo Švedijos miestelio kino teatre „Bio” buvo rodomas lietuviškas filmas „Jausmai”. Jo pasižiūrėti susirinko švedų kino klasikai, aktoriai garsenybės.
Po filmo jie nustebo: „1968. Kas per užrašas filmo pabaigoje?” „Filmo sukūrimo data”, – ramiai jiems buvo atsakyta. Pauzė. Po jos nuskambėjo žodžiai: „Mūsų Bergmanas tuo metu kūrė geriausius filmus. Kur tada buvote jūs? Kodėl negavote Kanų festivalio prizo, kodėl jis nebuvo nominuotas „Oskarui”? Juk pasaulinio lygio kinas…”
Tiesa. Šis kūrinys, užfiksuotas vaizdo juostoje, peržengė visas laiko, politinių režimų, kartų keitimosi ribas.
„Kai Vilniaus kino centre „Skalvija” vyko aktoriaus Regimanto Adomaičio jubiliejiniai renginiai, salė buvo sausakimša. Studentija, apskritai jaunimas grūdosi vidun, savo norus pamatyti šį filmą apibūdindamas šiuolaikiniu žargonu: „Kaip fain. Ekšn filmas!”
Nieko nuostabaus. Jaunoji karta taip suranda tiesą, atranda lietuvišką kiną, žmonių charakterius, atsisako nepilnavertiškumo komplekso. „Apie tai gali pasakyti filmo kūrėjas”, – pridūrė G.Lukšas.
Regimantas Adomaitis laimingas
Aktorius R.Adomaitis švelniai paprieštaravo, jog filmų kūrėjai yra režisieriai, o aktoriai tėra mažos figūrėlės, judančios ekrane.
„Mane jūsų kino centro direktorė pavadino garbiu. Nesu garbesnis už jūsų, Panevėžio, aktorius. Dirbu kartu su jūsų Donatu Banioniu. Džiaugiuosi tuo. Kažkokį jubiliejų minėjau”, – šelmiškai šyptelėjo jis.
Ta proga jis papasakojo, kai žmogus, pasmerktas myriop, vienutėje laukė egzekucijos dienos. Ji turėjo įvykti po mėnesio. Manė, kad laiko labai nedaug. Laukdamas mirties kankinosi. Tačiau dokumentai, būtini mirties nuosprendžiui įvykdyti, įvairias instancijas apėjo daug greičiau.
Vieną rytą, apie penktą valandą, į vienutę užsuko kalėjimo direktorius ir palietė kalinį ranka. „Ruoškis. Egzekucija numatyta po trijų valandų”, – pasakė.
Pusiaumiegis žmogus ėmė protestuoti, kad jį mirtis ištiks po mėnesio. Bet pabudo ir suprato, kad kitos išeities nėra. Tuomet pagalvojo: „Būtų didelė laimė, kad dar galėčiau pagyventi tą mėnesį”.
Pasak R.Adomaičio, tai buvo aprašyta Fiodoro Dostojevskio „Idiote”. Aktorius Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre ką tik atliko panašų vaidmenį Furio Bordono pjesėje „Paskutiniai mėnesiai”. Kai aktoriaus klausiama, ar jis laimingas, šis tvirtai atsako: „Taip”. Ir nė kiek nemeluoja.
Žmona – ir filme žmona
Panevėžiečių svečias pareiškė, jog tam tikra prasme esąs jų kraštietis. R.Adomaičio teigimu, „esu iš Pasvalio”. Iš to nediduko miesto jis vaikystėje pirmą kartą su mama atvyko į Panevėžį. Jo akimis, – didelį miestą. Namo panoro grįžti pėstute. Apie 40 kilometrų žingsniavo.
„Įeidamas į Pasvalį, sumaniau neaplenkti ežeriuko. Gal jo jau nebėra, gal užakęs, bet tada niurktelėjau į jį, atsigavau, ir laimingai baigiau eiti namo”, – prisiminimai glosto širdį.
Aktorius prisipažino, kad Panevėžio teatras galbūt ir buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi jo gyvenimo kelią. „Dar viena laimė. Sutikau mergaitę, įsižiūrėjau, kai buvau jau užkietėjęs senbernis. Iki šios dienos esame kartu su Eugenija. Jau 40 metų”, – meiliai pasižiūrėjęs į šalia sėdinčią žmoną R.Adomaitis sulaukė audringų aplodismentų.
„Esu kupiškietė ir tam tikra prasme panevėžietė. Truputį mokiausi Panevėžio muzikos mokykloje. Po to išvažiavau į Vilnių. Trečiame kurse ištekėjau už Adomaičio. Viena žurnalistė manęs paklausė, ar aš tikrai jo žmona. Tikrai”, – šyptelėjo E.Bajorytė.
Aktoriaus žmona ji ne tik gyvenime, bet ir filme „Jausmai”. Jame R.Adomaitis vaidino vieną dvynį Kasparą, o E.Bajorytė – jo žmoną Mortą. Drama mus nukelia į Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Vienoje Nemuno pusėje dar sukinėjasi vokiečiai, kitoje – sovietų kariai.
Kasparo žmona Morta mirė gimdydama dvynukus – berniuką ir mergaitę. Našlys medine valtimi, pasiėmęs į ją paties sukaltą lopšį su naujagimiais ir vienintelį jų pragyvenimo šaltinį – karvę, persikelia į kitą upės krantą pas brolį dvynį Andrių. Jį vaidino aktorius Juozas Budraitis. Ten Kasparas sutinka moterį, stulbinančiai panašią į velionę žmoną…
E.Bajorytė panevėžiečius patikino, kad filme užkoduota labai svarbi mintis, jog visada turime būti žmonėmis, neišsižadėti žmogiškumo. Ji atskleidė, jog tie vaikai, dvyniai, tikrai nebuvo jųdviejų – filmui juos paskolino. Esą jie tikrai neplaukiojo šaltame vandenyje valtyje kartu su karve. Buvo nufilmuoti šiltoje vietoje, šalia būnant mamai.
Kinas nuostabus savo galia
„Eugenija nepasakė, kad jiedu su Regimantu užaugino tris sūnus ąžuolus”, – įsiterpė režisierius G.Lukšas ir paprašė žiūrovų klausimų.
Po šio teiginio sutuoktiniai vienas kitam artistiškai mostelėjo rankomis, išdidžiai bei dėkingai žvilgtelėjo, linktelėjo galvomis.
Panevėžiečiai tylėjo, todėl G.Lukšas ėmė sufleruoti: „Klauskit Regimanto, ar iš balos jo gražumas. Kitko teiraukitės”. Tačiau – vėl tyla.
Tada aktorius R.Adomaitis ėmėsi iniciatyvos. Jis pareiškė klausiantis savęs, ar filme pats melžė karvę. „Pats, bet blogai, pienas bėgo pro šoną. Esu vaikystėje, Pasvalyje, melžęs, kai mama ilgai negrįžo namo. Tuomet visiškai nepavyko”, – atsakė pats sau.
„Nejau jums neįdomu, kodėl filme tokie panašūs aktoriai Adomaitis ir Budraitis, vaidinantys dvynius? Puikus grimo dailininkės Marijos Ožekauskaitės darbas”, – vėl įsiterpė G.Lukšas.
Vakare nuskambėjusios išvados buvo labai prasmingos. Kine dažniausiai viskas netikra, išskyrus žmones ir jausmus. Pasak režisieriaus, saulę galima pakeisti prožektoriaus šviesa, lietų – iš ugniagesių laikomų žarnų trykštančiais vandens purslais.
Tačiau kinas tuo ir nuostabus, kad galima grįžti į praeitį. „Pasižiūrėkite ir namo sugrįžkite su jausmais, kuriuos anuomet nešėme visi sudėję į trumpą mažą pavadinimą”, – prieš kino seansą palinkėjo svečiai.
prisimenu ji nuo vaikystes,puikus aktorius.