Skausmą ir džiaugsmą išreikšti galima ne tik ašaromis

Dailės terapija padeda harmonizuoti santykius šeimoje, atsikratyti stresų ir atskleisti savo asmenybę

Pyktis, džiaugsmas, susierzinimas ir kiti jausmai žmones kasdien aplanko ne po vieną kartą. Kartais jie išliejami ant „kaltininko”, kuris gali būti tikras ar tiesiog pirmasis pasitaikęs po ranka. Tačiau ne visur, kaip Japonijoje, pasirūpinta galimybe išreikšti savo emocijas pačiu primityviausiu būdu, specialiai tam tikslui įrengtuose kambariuose. Kaip verčiasi kiti?

Užspausti jausmai

Psichologai pastebi, kad labai dažnai jausmus, ypač neigiamus, žmonėms tenka nukišti kažkur giliai. Visi žino, kad reikia elgtis kultūringai, nemurmant paklusti viršininkams, tėvams ar mokytojams. Tie neišreikšti jausmai ima varginti, o žmogus net nenujaučia, kokia yra jo blogos savijautos priežastis.

Vakaruose daugybė žmonių nuolat lankosi pas psichoterapeutus, kurie jiems padeda palaikyti gerą savijautą ir negadinti santykių šeimoje, darbe ar mokykloje. Tačiau giliai nukištus jausmus gali tekti krapštyti metų metais, o kai kurių žmonės apskritai negali išreikšti žodžiais.

Dėl to pasaulyje itin sparčiai plinta art, arba dailės, terapija, kurios metodika pradėta kurti palyginti neseniai, 1938-aisiais. Ją taikant greičiau sveiko besigydantieji tuberkuliozę, efektyviai nuo nakties košmarų vadavosi Vietnamo kare dalyvavę kariškiai, įvairias katastrofas, stichines nelaimes, teroro aktus išgyvenę žmonės.

Stresas, nusivylimas, komplikuoti santykiai šeimoje, nuo tėvų ir mokytojų užsisklendę vaikai – tokia realybė. Labai skaudu, kai tai baigiasi tragiškai. Po vaikų savižudybių, kurių per metus Lietuvoje įvyksta po kelias dešimtis, didžiulę įtampą patiria tūkstančiai žmonių.

Pirmiausia tie, kurie buvo šalia – klasės ir kiemo draugai, kaimynai, mokytojai. Visi tie žmonės dažnai neturi kur ir kaip išlieti savo jausmus bei nerimą. Užsienyje į tokią krizę išgyvenančią mokyklą atskubėtų speciali komanda, kurioje būtinai būtų ir art terapeutas. Būtent jis yra tas specialistas, kuris gali greičiausiai ir efektyviausiai suteikti pirmąją pagalbą ir padėti kolegoms psichologams ir psichoterapeutams apčiuopti tą sritį, kuria reikia dirbti toliau.

Iš pažiūros viskas labai paprasta: žmogus tiesiog piešia, lipdo, gamina lėles, lieja akvareles ar šiaip dėmėmis margina popierių, visiškai nesirūpindamas dėl savo darbo turinio ir meninės vertės. Paskui jis pasakoja, ką savo kūrinyje pats mato, kaip jaučiasi sukurti personažai, o specialistas skatina tai tęsti, atsargiai užduodamas paprastus klausimus. Į juos galima neatsakinėti, jei nėra tokio noro.

Ugdomoji terapija

Dailės terapija gali būti labai naudinga ir visiems kitiems žmonėms, kurių stresų bagažas nėra labai didelis, nepersekioja rimtos bendravimo ar savijautos problemos. Tokiems žmonėms dailės terapeutas gali padėti atrasti potencialias galimybes, atskleisti gabumus, išvystyti lyderiui būdingas savybes. Tylus ir nedrąsus vaikas iš pradžių gali išmokti reikšti savo nuomonę, o paskui tapti vis populiaresnis tarp bendraamžių. Kas apie tai nesvajoja paauglystėje?

Gydomoji terapija labiau paplitusi JAV ir Anglijoje, iš ten atvykstantys garsūs specialistai jau vedė ne vieną seminarą Lietuvos psichologams. Art terapijos specialybės Lietuvoje oficialiai kol kas nėra, ja užsiima psichologai, psichoterapeutai, pedagogai. Nuo rudens viename pedagoginių universitetų turėtų atsirasti speciali tęstinių studijų programa.

Lietuvoje dar kol kas nelabai įprasta ieškoti psichologinės pagalbos, todėl yra didelis ugdomosios art terapijos poreikis. Neseniai Vilniuje „Hai” institute psichologams seminarą vedusi profesorė iš Rusijos Liudmila Lebedeva yra viena iš kelių dešimčių art terapijos specialistų, apsigynusių mokslinius darbus būtent ugdomosios terapijos srityje. Bene vienintelė Rusijoje ji šia tema apsigynė ne mokslų kandidato, bet daktaro disertaciją. Dabar ji yra Uljanovo pedagoginio universiteto Pedagogikos psichologijos fakulteto dekanė, skaito paskaitas Peterburgo universitete. Specialistų ji vertinama kaip šios srities žvaigždė, ji kviečiama bendradarbiauti su Lietuvos universitetais.

„Piešti vienam namie yra gerai, tai padeda atsikratyti įtampos. Tačiau tai nebus dailės terapija. Būtinai kartu turi būti ne tik tas, kuris dailės priemonėmis išreiškia savo jausmus, bet ir terapeutas. Turi įtakos ir kiti grupėje esantys žmonės. Kai kurie turi panašių išgyvenimų patirtį ir tai padeda suvokti, kad ne vienas jauti tokius jausmus. Kiti galbūt jau yra išsprendę tokias problemas ir gali padrąsinti. Kalbėti apie savo piešinį nėra tas pats, kas apie save, tai daug lengviau. Niekas neklausia žmogaus to, ko jis nenori pasakyti, nemėginama ir aiškinti, ką jis nupiešė, kur yra jo problemos. Žmogus atsiduoda kūrybos malonumui ir pats ilgainiui pamato, kas jį išties jaudina. Su grupe dirbančiam specialistui reikia stengtis kuo mažiau komentuoti ir suteikti progą išsikalbėti”, – pasakoja L.Lebedeva.

„Dailės terapija – tai laisvas ir spontaniškas dalyvavimas dailės kūrybos procese be jokių išankstinių nuostatų. Imantis šios veiklos nereikia net mokėti piešti! Užsiėmimuose vyksta nenuspėjamas žaidimas su dailės priemonėmis bei technikomis. Siekiama ne sukurti vertingą darbą, o pažinti save. Lietuvoje tai nauja paslaugos forma tiems, kurie nori išsiugdyti tam tikrus įgūdžius, atsiverti naujovėms, pokyčiams, patirti saviraiškos ir bendravimo džiaugsmą, auginti savyje emocinio intelekto koeficientą”, – sako Marytė Leliūgienė, viešosios įstaigos „Rafaelis” vadovė.

Jos teigimu, puikių rezultatų art terapija duoda dirbant su socialiai užsisklendusiais vaikais. Jie yra tylūs, niekam neužkliūva, jais dažniausiai nesiskundžia mokytojai ir tėvai, tačiau tie vaikai niekur nesijaučia gerai, nori būti tarsi nematomi.

Kvapą gniaužiantis efektas

„Art terapijos efektyvumas dirbant su socialiai uždarais vaikais yra patikrintas praktiškai, net 85 procentams vaikų tai padėjo atsiverti. Kai kuriems ilgainiui net pavyko tapti lyderiais. Tai užtruko nuo pusės iki trejų metų. Meno terapija padeda atpažinti savo jausmus, o paskui galima padirbėti su pagrindinėmis vertybėmis ir rasti, kokiu keliu eiti. Būti lyderiu yra viena, tačiau dar reikia būti teisingu lyderiu, tokiu, kurio veikla neprieštarauja bendroms vertybėms, įstatymams, elgesio normoms. Tarkim, viena yra praturtėti iš žalingos veiklos, pavyzdžiui, prekybos ginklais ir narkotikais, o kita – kuriant darbo vietas ir visiems naudingą produktą”, – pasakoja M.Leliūgienė.

Ji su art terapija susidūrė prieš keliolika metų visiškai atsitiktinai. Manė pati atradusi labai efektyvų būdą padėti smurtą patyrusiems vaikams. Tik paskui išsiaiškino, kad meno terapija yra pasaulyje žinomas ir sparčiai plintantis dalykas.

„Prieš keliolika metų, kai spauda pradėjo daug rašyti apie smurtą patiriančius vaikus, mes su vyru nutarėme, kad galėtume jiems padėti tiesiog kuriam laikui pasiimdami juos į savo šeimą. Pasitarėme su trimis savo vaikais, jie tą idėją palaikė. Kai kurie mūsų namie gyvendavo kelis mėnesius, o vienas berniukas praleido net pusantrų metų. To vaiko tėvas buvo sadistas, šeima buvo netekusi visko ir jau pradėjusi gyventi šiukšlyne. Vaiko būklė buvo baisi, naktimis jis rėkdavo nuo jį persekiojančių košmarų. Nebuvo, kaip jam padėti, tiesiog reikėdavo keltis ir jį pažadinti. Artėjant rugsėjo pirmajai, pirkome mokyklines priemones visiems vaikams. Vieną dieną namie išgirdau keistą tylą. Visi tėvai žino, kad kai taip atsitinka, reikia eiti pasižiūrėti – ką vaikai veikia. Mūsų vaikai žaidė lauke, o tas berniukas buvo sandėlyje, kur stovėjo ilgas stalas. Jis buvo pasiėmęs tris komplektus guašo ir buvo juo ištapęs daug popieriaus lapų, stalus, save. Tą naktį jis pirmą kartą neberėkė. Košmarai jį apleido”, – prisimena Marytė.

Vaikai apie rūpesčius šnekėti nelinkę

„Vaikai apie savo problemas paprastai nešneka. Apie jas išsiaiškiname, kai vaikai pradeda lankyti dienos centrą. Dažniausiai vaikai susiduria su psichologiniu ir fiziniu smurtu mokykloje ir šeimoje. Mokykloje tenka patirti patyčias, o mokytis tarsi nėra dėl ko. Susidūrę su šiomis problemomis vaikai tampa uždari, nepasitikintys savimi ir kitais, jaučiasi atstumti artimųjų ir draugų, vengia rodyti savo jausmus. Jie jaučiasi kitokie nei kiti, jiems sunku atsipalaiduoti, negali susikaupti, yra impulsyvūs. Dažnai meluoja, vengia į namus kviestis draugų. Jie neturi motyvacijos mokytis, todėl sunkiai siekia užsibrėžto tikslo, visą laiką ieško pasiteisinimų arba pritarimo. Patiriantys psichologinį ir fizinį smurtą vaikai jaučia nuolatinį nerimą ir vienatvę. Apie savo problemas jie dažniausiai nedrįsta pasisakyti tėvams, nepasitiki pedagogais, todėl laiku nepadėjus gali kilti net suicidinių minčių”, – sako psichologė Jūratė Buškevičienė.

Dirbdama su vaikų art terapijos grupėmis ji pastebėjo, kad vaikai pirmiausia išmoksta susidraugauti, išklausyti, pasitikėti savimi, išsakyti savo nuomonę. Jie sužino, kas yra grupė ar komanda. Atsiradus tarpusavio pasitikėjimui, vaikai atsiveria ir po truputi pradeda kalbėti apie savo jausmus. Vaikai išsilaisvina iš jiems primesto gėdos ir kaltės jausmo ir pasikeičia. Jie patys įvardija, kad geriau sekasi mokslai, susirado draugų, tapo drąsesni.

Dailės terapijos užsiėmimai vyksta ten, kur daug vietos, galima laisvai judėti. Piešti galima ant stalų, molbertų, žemės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.