Šalies piliečiai atsakingi už valdžios, kurią jie išrenka, veiksmus. 1933 metais vokiečiai leido savo šalį valdyti naciams. Mąstydamas apie tai, 1946 metais vokiečių filosofas K.Jaspersas pareiškė, kad jam gėda būti vokiečiu, nes ir jis jaučiasi atsakingas už hitlerininkų nusikaltimus, nes nieko nepadarė, kad sustabdytų jų siautėjimą. Kitų šalių piliečiai iš Vokietijos pareikalavo atlygio už patirtą žalą.
Lietuva penkiasdešimt metų buvo okupuota ir aneksuota. Dėl to lyg ir nesiginčijama. Dalis lietuvių, gelbėdamiesi nuo okupacijos, įsikūrė kitose šalyse. Ne vienas jų agitavo: „netarnaukite okupantams, kovokite su jais…” Kas būtų atsitikę, jeigu visi tautiečiai būtų jų paklausę ir išėję į miškus ar palikę savo šalį?
Pirmaisiais okupacijos metais žmonių uždirbtas turtas buvo nusavintas. Vėliau lietuvių tautai buvo leista dirbti. Jos pasiektas gyvenimo lygis buvo vienas geriausių imperijoje. Taigi jai priklauso ne tik visas jos užgyventas turtas, bet ir tai, ką Lietuvos žmonės uždirbo vergiškai plušėdami Sibire ir kitose Rusijos platybėse.
Rusija save laiko TSRS teisų perėmėja. Vadinasi, jai ir reikėtų reikšti pretenzijas dėl turto grąžinimo. Deja, nei lietuviai, JAV piliečiai, nei žydai nereikalauja grąžinti nusavinto turto iš Rusijos, net to, kuris yra ir dabar jos valdose, tačiau nori jį atgauti iš Lietuvos, tarsi Lietuva būtų jį nusavinusi. Tokios kitų šalių piliečių pretenzijos dėl kompensacijų už prarastą turtą reiškia ne ką kita, kaip įsitikinimą, esą Lietuva kalta dėl patirtos žalos. Kai turto siekiai dangstomi patriotizmu, šis kilnus jausmas devalvuojamas.
Gerai, kad religinės bendruomenės atgauna prarastą turtą, kad žydams sugrąžinamos sinagogos, bet kai kompensacijos reikalauja tie, kurie šiandien neturi nieko bendra su veikiančiomis mūsų krašte religinėmis bendruomenėmis ir gyvena toli nuo Lietuvos, čia jau kita kalba.
Dėl turto spekuliuojama ir dvigubos pilietybės klausimu. Gerbiu tautiečius, kurie grįžo į gimtinę ir čia darbuojasi. Tačiau nesmagu, kai iš tautos kančių norima pasipelnyti, o valdžia dėl šventos ramybės nuolaidžiauja.
Susidaro įspūdis, jog ne pati lietuvių tauta iškovojo nepriklausomybę, o kažkas kitas ją padovanojo, kad tam kitam už tai reikia atlyginti. Juk Amerikos lietuviai, nenorėdami grįžti į Tėvynę, reikalauja dvigubos pilietybės ne dėl ko kito, o dėl to, kad nori atgauti turtą, pamiršdami, kad be priežiūros paliktą turtą reikėjo prižiūrėti, saugoti. Vadovaujantis šia logika, apleidusieji Klaipėdos kraštą vokiečiai galėtų reikšti pretenzijas į nesuspėtą išgabenti (ar parduoti) turtą. Įvykdę visus tuos pageidavimus, tapsime unikalia šalimi, kuri mokės reparacijas grobusiems mūsų kraštą kryžiuočių palikuonims.
TSRS Konstitucijoje buvo užrašyta: žemė, jos gelmės, vanduo, oras, šelfas yra be išimties TSRS nuosavybė. Kitas straipsnis skelbė, kad respublikos yra suverenios ir jos gali išstoti iš TSRS. 1988 metais estai sukluso, kaip jie gali išstoti be žemės, oro ir vandens? Ne atsitiktinai priminiau imperijos Konstituciją, nes eidami tuo keliu, ilgainiui lietuviai pasijus, kad jie gyvena krašte, kuriame jiems niekas nepriklauso (jie gyvena svetimoje žemėje, dirba svetimtaučių įmonėse). Tad pagrįstai iškils klausimas: ko verta nepriklausomybė, jeigu mūsų gyvenimas vinguriuos pagal kažkur gyvenančių žmonių užgaidas? Mums liks tik baimintis ir spėlioti, kokią valdžią jie mums primes. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje parašyta, kad visi Lietuvos piliečiai lygūs. Sutikime, kad asmuo, turėdamas ir kitos šalies pilietybę, bus lygesnis už kitus…
Pagal senus papročius valstybė, pralaimėjusi karą, nesvarbu, ar ji sukėlė karą (nugalėtojai visada teisūs), privalo mokėti kontribuciją nugalėtojams. Rusai po 1945 metų iš Vokietijos gabenosi į savo šalį jos turtą. Tiesa, taip nesielgė Vakarų valstybės, bet čia jau moralės, o ne teisės reikalas… Mes kol kas niekam nepralaimėjome, taigi ir niekam neprivalome mokėti kontribucijos.