Artėjant savivaldos rinkimų dienai, Vilniuje vis labiau verda aistros, o fronto linijoje vis dar kryžiuojasi kardai dėl sostinės bendrojo plano. Ar dar kam nors kyla abejonių, kad už Vilniaus bendrojo plano „stūmikų” – Artūro Zuoko komandos ir didžiojo valstybininko Algirdo Brazausko – pečių stovi stambios statybų ir nekilnojamojo turto verslo interesų grupės. Karštligiškas skubėjimas iki tarybos kadencijos pabaigos patvirtinti sostinės bendrąjį planą tik patvirtina, kokie svarbūs tie interesai, nes juk kalbama apie milijardines investicijas, daugiamilijoninį pelną. Viskas būtų ėję kaip per sviestą, jei ne tas namas Šiaulių gatvėje – ėmė ir sugriuvo. Ir akivaizdžiai pademonstravo tokio skubėjimo pavojų.
Miesto valdžiai vis labiau skubant, bendruomenės vis labiau tam priešinasi. Vilniuje randasi bendruomenių sąjūdis. Ne viena jų miesto valdžiai yra teikusi siūlymų įvairiais bendrojo plano klausimais, tačiau geriausiu atveju sulaukė tik standartinio miesto valdžios atsirašinėjimo, todėl dabar savo interesus ir siūlymus yra priverstos ginti teismuose. Pavyzdžių ne vienas – tai Žvėryno, Žirmūnų, Platiniškių, Ribiškių ir kitos bendruomenės. Galima sakyti, kad Vilniuje atsispindi bendra valdžios ir visuomenės santykių situacija valstybės mastu. Deja, tokius santykius jau įprasta vadinti valdoma demokratija.
2006 metų birželio 28 dieną miesto taryba priėmė sprendimą, kuriuo patvirtino tris teisės aktus: Gyvenamosios vietovės atstovų rinkimo tvarką, Seniūnijų tarybų nuostatus ir Bendruomenių reikalų komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nuostatus. Tai turėtų būti realaus miestiečių dalyvavimo miesto valdyme teisinis pagrindas, tačiau šiuos dokumentus greičiau būtų galima pavadinti tik įrankiu miesto biurokratų rankose valdyti ir kontroliuoti miestiečiams. Visos miestiečių renkamos ir tiesiogiai atstovaujamosios struktūros, sprendžiant pagal šiuos dokumentus, yra tik patariamosios. Pavyzdžiui, seniūnijų tarybų nariai turi tokias pat teises, kaip ir visi kiti piliečiai. Taip „nuleidžiant” demokratiją „iš viršaus”, griaunama vietos savivaldos esmė, nes visiškai iškraipomas jos turinys. O galutinai įgyvendinus šiuos dokumentus sostinės bendruomenės virstų marionečių teatru, valdomu iš Konstitucijos prospekto bokšto. Bendruomenės ir miestiečiai ilgam prarastų net menkiausią įtaką savivaldybėje priimamiems sprendimams. Ar ne todėl taip skubotai miesto valdžia seniūnijose organizuoja bendruomenių atstovų rinkimus?
Vietos savivaldos esmė paprasta, svarbiausios nuostatos įtvirtintos Europos vietos savivaldos chartijoje. „Piliečių teisė dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus – vienas iš demokratijos principų, kuriuos pripažįsta visos valstybės” – skelbiama įžangoje. Svarbiausius vietos savivaldos principus įtvirtina ir Vietos savivaldos įstatymas: atsakingumas ir atskaitingumas rinkėjams; gyventojų dalyvavimas tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus.
Tačiau šiandien Vilniaus mieste regime visiškai priešingą situaciją. Jeigu miesto valdžia tikrai atstovautų savo rinkėjams, jeigu tikrai negintų savo grupinių interesų, nekariautų su bendruomenėmis, argi ji būtų išsigandusi žaliųjų planuoto piketo vasario 14 dieną? Leidimo jį surengti savivaldybės administracija nedavė. Matyt, dabartinė miesto valdžia, norėdama išsaugoti savo viešpatystę ir po rinkimų, šitaip mėgina užgniaužti miestiečių balsą. Kas tuomet yra mūsų Konstitucija ir konstitucinės piliečių teisės? Formalus popierėlis ar dar vienas muilo burbulas, sprogęs savivaldybės biurokratų kabinetuose?
Tokia padėtis tampa grėsminga ne tik Vilniaus miestiečių ateičiai, bet pavojinga ir visos valstybės demokratijos raidai.