Mokytojai vėl grasina protesto akcijomis. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vykdomasis komitetas jau turi oficialų leidimą tuoj po Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, vasario 21-ąją, surengti įspėjamąjį piketą, kuriame gali būti iki 400 dalyvių.
Jei tai nepadės, piketo organizatoriai galvoja net ir apie visuotinį mokytojų streiką. Griežti reikalavimai Švietimo ir mokslo ministerijai keliami jau antrą kartą šiais mokslo metais. Šį kartą – tie patys, kaip ir rugsėjo pradžioje.
Vaikai visiškai nenori eiti į mokyklą, nemyli mokytojų, tyčiojasi iš jų. Stropieji priversti rengtis egzaminams pas korepetitorius, nes mokytojai nepajėgia suvaldyti klasės, dirbti su kiekvienu mokiniu atskirai neturi kantrybės ir laiko. Būtent taip šiandien būtų galima apibūdinti vieną reikšmingiausių mūsų gyvenimo sričių – švietimo sistemą.
O kai situacija tokia, mokytojai, siekdami atkreipti į ją Vyriausybės dėmesį, ryžtasi „pabėgti iš pamokų” ir viešai dar kartą pareikšti reikalavimus savo vadovams – Švietimo ir mokslo ministerijai. Būtent prie šios institucijos ketina rinktis įpykę pedagogai. Akciją vėl inicijuoja žemaičiai, prie jų prisidės ir Vilniaus, Alytaus miestų bei Aukštaitijos regiono mokytojai.
Nebe vien maži atlyginimai, bet profesijos nuvertinimas apskritai, beveik 30 tūkst. pedagogų armijos nuomonės ir reikalavimų nepaisymas kelia mokytojams nusivylimo, nuoskaudos ir pasipriešinimo jausmus. Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos atstovų teigimu, juos labai apvylė švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė, ignoruojanti ne tik profsąjungų reikalavimus, bet ir ministerijos įsipareigojimus mokytojams.
Dar 2002 metais buvo pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas tarp Švietimo ir mokslo ministerijos bei Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos. Vienas iš sutarties punktų – paritetiniais pagrindais spręsti darbo užmokesčio didinimo ir darbo sąlygų gerinimo klausimus. Šio susitarimo, anot Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos lyderių, nesilaikoma. Atlyginimai pedagogams padidinti, tačiau lėšos paskirstytos visai ne tuo principu, kaip siūlė profsąjungos. Pedagogai, ypač jauni, to padidėjimo beveik nepajuto. Ir kas gi tokiu atveju gali privilioti jauną mokytoją į mokyklą? Oponentai ironizuoja, kad nebebus kam mokyti vaikų, nes dabartinis mokytojų kartos amžius – priešpensinis arba net pensinis.
Švietimo ir mokslo ministerija, žadėjusi mokytojams didinti atlyginimus 25 proc., jų stygiaus problemą sumanė spręsti kitaip: lengvinti kvalifikacinius reikalavimus ir net inicijuoti Švietimo įstatymo pataisas, kad mokytojais galėtų dirbti neturintieji pedagogo kvalifikacijos. Nesunku suvokti tokių mokytojų darbo pasekmes.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga reikalauja tobulinti mokyklų darbą. 2005-aisiais tuometinis švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas su profsąjunga pasirašė susitarimą periodiškai mažinti mokinių skaičių klasėse, įteisinti klasės vadovo pareigas ir parengti mokytojų bei klasės auklėtojų apmokamų darbų aprašą, tačiau šis susitarimas nevykdomas. Profsąjungų atstovai piktinasi, kad švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė šį susitarimą vadina tik protokoliniu.
Nūnai gi niekas nenori būti klasės vadovu. Motiniška atsakomybė ir didžiulis papildomo darbo krūvis, įkainotas vos 70 litų, įmanomas nebent dėl mokytojo pasiaukojimo savo darbui, meilės vaikams. Tačiau kur gauti tos meilės, kai elementari mokinių pagarba savo mokytojams tapo vienu didžiausių deficitu šiuolaikinėje mokykloje.
Švietimo darbuotojų profsąjunga reikalauja peržiūrėti bei keisti mokinio „krepšelio” sudarymo metodiką, nes ji nebeatitinka šių dienų reikalavimų, peržiūrėti ir keisti mokinių žinių vertinimo sistemą, atsižvelgiant į pedagogų, tėvų ir mokinių pastabas ir rekomendacijas, reglamentuoti švietimo įstaigų vadovų darbo kadenciją ir taikyti rotacijos principą, o išeitines pašalpas ir kompensacijas pedagogams mokėti ne iš švietimo įstaigos, bet iš jos steigėjo – savivaldybės ar valstybės biudžeto.
Valstybė verta tiek pagarbos, kiek dėmesio ir lėšų ji skiria vaikams, seneliams, kitiems pagalbos reikalingiems bei juos globojantiems ar auklėjantiems žmonėms. Gėda, kai pelnytos pagarbos mokytojai turi reikalauti iš valstybės vadovų ir savo mokinių.