Lietuvos vėžio registro duomenimis, vėžiu serga daugiau nei 60 tūkst. Respublikos gyventojų. Sparčiai daugėja galvos ir kaklo navikų, geresnės diagnostikos galimybės atskleidė prostatos vėžio plitimą, o gimdos kaklelio vėžio skaičiais pirmaujame Europoje.
Ar šiuolaikiniai vaistai, naujausios technologijos suteikia šansą išgyventi ar bent jau gyventi normaliai? To paklausiau Klaipėdos universitetinės ligoninės Chemoterapijos skyriaus vedėjo Alvydo Česo.
Anksčiau, paskyrus chemoterapiją, daugelis sergančiųjų vėžiu pamanydavo, kad dienos jų jau suskaičiuotos. Šiandien naudojami naujoviški vaistai, pažangios technologijos. Gal šią nuomonę galima paneigti?
Taip, onkologija tampa vis įdomesnė, naudingesnė pacientui, nes mokslo atradimai, chemoterapija, biologinė terapija, kombinuota terapija su chirurgija, radioterapija labai pagerina ligonių išgyvenamumą. Jei naudojamos pažangiausios chirurginės technologijos, šiuolaikiniai vaistai, apskaičiuojamos optimalios medikamentų dozės, pacientui garantuojama ir normali gyvenimo kokybė.
O atsiradusi biologinė terapija gerai toleruojama, veikia tik vėžinę ar pažeistą ląstelę. Biologinė terapija padidina storosios žarnos ir krūties vėžiu sergančių pacientų išgyvenamumą daugiau nei dvigubai.
Tikras perversmas pasiektas gydant krūties vėžį toms moterims, kurios turi išreikštą HER2 geną, pasižymintį didele agresija, greitu ligos atsinaujinimu. Skirdami šiuolaikiškus vaistus ligonių išgyvenamumą ir berecidyvinį laikotarpį pailginam dvigubai, ligos atsinaujinimo riziką sumažiname 48 proc. Daugiau nei pusė moterų visiškai pasveiksta.
Turbūt kasdien išgirstate klausimą: „Kiekgi man liko, daktare”? Ką atsakote?
Ponas Dievas gali žinoti, kiek liko. Pasakyti, kad tas ligonis gyvens savaitę, dvejus ar 10 metų – tas pats, kas prognozuoti orą. Galima pasakyti tik apytiksliai, nurodant statistinį vidurkį. Pvz., vieni su ta pat diagnoze, gaudami geriausią gydymą, gyvena 10 metų, o kiti miršta po trijų mėnesių. Statistinis išgyvenamumo vidurkis – treji metai.
Bet mes turim padaryti, kas nuo mūsų priklauso. Mokslas įrodė, kad šiandieninė gydymo taktika geriausia, ką galim pasiūlyt pacientui, nors šimtaprocentinės garantijos, kad jis gyvens, nėra. Tačiau tikimybė, kad gyvens, daug didesnė negu taikant kokį alternatyvų ar netradicinį gydymą. Tokiais atvejais ligą galime tik uždelsti, leisti jai labiau paplisti ir ateityje nebegalėsim jos sukontroliuoti.
Tačiau situacija gali būti dar geresnė. Bent penkerius metus pas mus gyvena apie pusę sergančiųjų krūties vėžiu. Šveicarijoje – daugiau nei 80 proc. Tai neabejotinai susiję su tuo, kad ten nustatomos ankstyvesnės ligos stadijos, antra, ten efektyviausi medikamentai pradedami vartoti anksčiau nei pas mus. Pas mus brangūs imami vartoti tada, kai nebepadeda pigūs. Taip elgdamiesi ne laimime, o prarandame laiko ir daugiau pinigų.
Todėl chemoterapeutai, specialistų draugijos siūlo, kad geresnis gydymas būtų taikomas kuo anksčiau. Tik tada galėsim lygiuotis į Šveicariją, Ameriką, kur išgyvenamumas daug didesnis.
O pažangiausios technologijos?.. Kokios jos?
Daugeliui tikras išsigelbėjimas – kepenų metastazių aukšto dažnio radiobangų indukuota termodestrukcija. Tos metastazės lokaliai panaikinamos be pašalinių reiškinių ir pacientas kurį laiką gali normaliai gyventi. Aišku, tikimybė, kad liga atsinaujins, išlieka didelė, bet mes išlošiame laiko. Bet per tą laiką galbūt atsiras dar pažangesnės technologijos, kuriomis mažai invaziniu būdu bus galima pagydyti pacientą.
Ar atsitraukus vėžiui galime būti tikri, kad jis neatsinaujins?
Navikinė liga yra laikoma lėtine ir gydyti ją reikia, kai ji atsinaujina.
Iš tikrųjų žinoma atvejų, kad sergantieji vėžiu gyvena 15 ar net 20 metų. Turim pacientę, kuriai melanoma buvo pašalinta prieš 15 metų. Paskui radom metastazes kepenyse. Paaiškėjo, jog tai tos melanomos metastazės. Niekada nesi tikras, kad liga neatsinaujins.
Kokią reikšmę gydantis vėžį turi žmogiškasis faktorius?
Didelę. Dar Hipokratas sakė: natura sanat, medicus curat (gamta gydo, medikai rūpinasi). Manau, nuo mūsų, medikų, priklauso apie 10 -15 proc. sėkmės. Labiau padeda žmogaus gera nuotaika, nusiteikimas. Kovoti su liga turi ir pacientas. Bet yra tokių, kurie nuleidžia rankas, patiki savo kūną gydytojui, o patys dėl savęs nesistengia.
Pastebėjome, jog tie žmonės, kurie turi ką tikėti, kurie linksmi, nepretenzingi, nieko niekam blogo nėra padarę – gyvena ilgiau. Ir jei atsitinka, neduok Dieve, taip, kad tenka išeiti iš šio pasaulio, jie išeina daug lengviau negu tie, kuriem visada kas nors negerai, kurie viskuo nepatenkinti, kurie vis kaltina kitus, jog susirgo, jog jiems nesiseka, jog metastazės nesitraukia. Jei jiems viskas blogai – tuomet ir ligos eiga pasidaro sunkesnė. Tai matome kiekvieną dieną.
Ar valstybės dėmesio onkologiniams ligoniams pakanka?
Be abejo, išgijimo galimybės daug pirklauso ir nuo medikamentinio gydymo. Naujoji biologinė terapija brangi, valstybė negali užtikrinti šimtaprocentinio kompensavimo visiems. Todėl stengiamės racionaliai juos naudoti. Pvz., prieš penkerius metus storajam žarnynui gydyti neturėjom nieko, ką pasaulis jau seniai naudojo. Tik pavieniai žmonės sugebėjo investuoti į sveikatą po 30 tūkst. litų. Šiandien jau galime kiek atsikvėpti. Biologinių vaistų kompensacijos kasmet vis didėja, bet kai kurių lokalizacijų, pvz., storojo žarnyno, gydymui patenkiname tik 50-60 proc. poreikio, krūties vėžio – apie 40 proc.
Todėl gydytojas turi labai atsakingai pasverti, kuriam pacientui vaisto tikrai reikia. Ne taip, kaip būdavo anksčiau, – privalėdavai skirti atsižvelgdamas tik į žmogaus išskirtinumą, nors žinojai, kad vaistas jam greičiausiai nepadės, kad yra žmonių, kuriems vaistas veiktų daug efektyviau.
Dabar šį klausimą sprendžia gydytojas kartu su pacientu. Jei kompensuojamų preparatų visiems nepakanka, siūlom pacientui dalį nusipirkti pačiam, kad galėtų vartoti, kol kitais metais gaus kompensuojamą.
Sveikatos politika yra pasikeitusi, tikiu, kad po dvejų trejų metų vaistus galėsim skirti kam reikia ir kiek reikia.
Girdėjau, ilgalaikėms vaistų infuzijoms ligoniams po oda įsiuvama tam tikra membrana su kateteriu. Kam ši sistema reikalinga?
Membraną su titano ar plastiko korpusu kraujagyslių chirurgai įsiuva po raktikauliu tam, kad pro į stambiąją veną įtaisytą kateterį įleistas vaistas patektų tiesiai į dešinį prieširdį. Kadangi vaistas nekontaktuoja su širdies ir kraujagyslės sienelėmis, išvengiama komplikacijų – infekcijos, tromboflebito, venos uždegimo, venos pradūrimo ar vaisto patekimo į išorę ant odos, audinių sužalojimo. Saugu ir slaugytojoms.
Šias sistemas prieš 10 metų pradėjome naudoti pirmi Lietuvoje ir iki šiol mažai kas naudoja. O pacientai, kurie jas turi, labai džiaugiasi – nes jos leidžia saugiai lašinti skysčius ar vaistus ir namų sąlygomis. Be to, jos patogios – adata taip tampriai membranos užfiksuojama, kad neišsitraukia net vartantis ar valgant. O juk kai kuriems ligoniams tenka lašinti vaistus net po keturias paras…
Deja, sistema kol kas nekompensuojama ir pacientui kainuoja apie 500 litų.
Be to, saugumo sumetimais lašelinėms infuzijoms mes naudojame vadinamąsias perfuzorines sistemas. Vaisto dozę, lašinimo greitį užfiksuojame aparate ir jis infuzuoja tiek, kiek reikia, ir taip, kaip reikia. Be to, sistemą galima transportuoti, nusivežti kur reikia.