Rašytojo Rimanto Marčėno istorinį romaną „Karūnos spindesio apakinti”, kurį neseniai išleido leidykla „Alma littera”, galima būtų susieti su artėjančia Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo data, nors, kiek žinau, ši knyga nėra įtraukta į oficialią valstybinę programą iškiliai datai paminėti. O kūrinys tokiame kontekste išties atrodo nepamainomas – R.Marčėno romane „Karūnos spindesio apakinti” pasakojama apie pačiame XIII a. viduryje įsiplieskusią kovą tarp užsimojusio suvienyti lietuvių žemes kunigaikščio Mindaugo ir jo brolėnų Tautvilo bei Gedvydo, taigi atspindimi pirmojo Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpio įvykiai, nuo kurių smarkiai priklausė tolesnis valstybės likimas.
Fundamentalią romano problematiką ir solidžią klasikinę pasakojimo formą autorius siekia pagyvinti keliomis spalvingomis asmenybėmis, kurių dėka užsimezga jau ne vien istorinė, bet ir beletristinė knygos intriga. Visų pirma tai bajoras Jaugindas, gimęs iš romantiškos kunigaikščio Dausprungo, Mindaugo vyresniojo brolio, ir nelaisvėn paimtos totoraitės Azos slaptosios meilės. Nors Dausprungo vyresnysis sūnus Tautvilas, sužinojęs apie nesantuokinį tėvo sūnų, tėvą už tai smerkia, likimas jam lemia įsimylėti irgi kitatautę, vokietaitę, nekilmingą amatininko auksakalio dukterį Kristiną. Šis Tautvilo ryšys – tai dar viena didžiulė kliūtis jam siekiant Lietuvos karaliaus sosto ir karūnos…
Taigi romano veikėjų sėkmę lemia ne tik pergalės ir pralaimėjimai kautynių laukuose, bet dar labiau asmeniniai širdies reikalai, taip pat susitarimai ar suokalbiai prie derybų stalo Haličo kunigaikščio Danijilo pilyje, puikiuose kalavijuočių magistro rūmuose Rygoje ar ant aukšto piliakalnio stūksančioje rąstinėje valdovo Mindaugo Vorutoje. Įdėmesnė akis tarp teksto eilučių įžiūrės ir autoriaus užmaskuotą klausimą: ar iš tikro į istorijos puslapius visada įsirašo patys stipriausieji ir talentingiausieji? O atsitiktinumai? Ar mes nesumenkiname jų reikšmės?..