Praėjusį savaitgalį Kėdainių rajone vyko LSŽF (Lietuvos sportinės žūklės federacija) organizuotas Lietuvos sportinės poledinės žūklės čempionatas, kuriame sudalyvavo trys komandos iš mūsų kraštų: „Kurėnas” ir „Kurėnas-2” bei gargždiškių „Pyla”.
Čempionato organizatoriai nežinia kodėl pasikuklino pareklamuoti čempionatą, todėl gargždiškiai, sužinoję apie jį tik prieš porą dienų, laiko normaliai pasiruošti pritrūko. Taip ir išvažiavo vaikinai paskubomis, vos ne kaip į eilinę žvejybą.
Iš viso dalyvavo 17 komandų iš visos Lietuvos. Oro sąlygos pasitaikė prastokos, vėjas stiprus. Žvejai žino, kokia bjaurybė yra stiprus vėjas gaudant maža avižėle ir plonyčiu valu. Čempionatas vyko dvi dienas ir bendroje įskaitoje buvo sumuojami abiejų dienų rezultatai.
Visos trys mūsų komandos nei komandinėje, nei asmeninėje įskaitoje šįkart „fontanų” nepademonstravo. „Pyla” užėmė 6 vietą, „Kurėnas” – 13, „Kurėnas-2” liko paskutinėje, septynioliktoje, vietoje. Asmeninėje įskaitoje į dešimtuką pateko tik „Pylos” atstovas Marius Baranauskas, užėmęs 8 vietą. Kaip ir reikėjo tikėtis nugalėjo vietiniai, Kėdainių komanda. Juos ten žuvys iš veido pažįsta, todėl ir kimba mieliau. Antroje vietoje liko „Kaunas-1” komanda, treti – Alytaus rajono sportininkai. Asmeninėje įskaitoje nugalėjo taip pat vietinis garsus per visą Lietuvą sportininkas Izidorius Unikas, antras – Rimas Seilius iš „Meškerės brolių”, trečias – Audrius Unikas, Izidoriaus sūnus.
Taigi ne fontanai. Pasak Mariaus Baranausko, žuveliokų dydis atitiko rezultatus. Kibo tokia smulkmė, kad, norint prigaudyti majonezo indelį, reikėjo plušėti pusę varžybų laiko. Tai va… nei ten pas juos giliau Lietuvoj padorių vandens telkinių yra, nei žuvų normalių. Pas mus kai įkerti, būdavo, tai keturios pietų porcijos išsyk. Bet irgi būdavo…
Kai tokia nerimta žiema, gali būti, kad pavasaris atšuoliuos anksti ir Baltijos jūroje lašišas gaudysim sėkmingiau nei pernai. Praėjusiais metais dėl suvėlavusio pavasario ir apskritai netikusių oro sąlygų lašišų medžiotojų laimikiai buvo kuklūs. Šiaip ar taip, laikas jau ruoštis (kol kas – morališkai) ir pasidairyti po parduotuvių ekspozicijas – gal ką naujo šiemet siūlo blizgių gamintojai.
Nors iš principo žvejų nuomonė apie blizges lašišoms gaudyti jūroje yra įvairi, kiekvienam laiminga skirtingo gamintojo ir skirtingų spalvų blizgė. Aršus spiningautojas jūroje žurnalo „Žvejys ir žuvis” redaktorius Rolandas Kažimėkas įsimylėjęs „Blue fox” „Moresilda” blizgę, nors kitiems puikiai sekasi gaudyti ir „Aisės” „Žilvinu” ar „Egle”. Visų šių gelžgalių forma ir žaidimas vandenyje labai panašūs, skiriasi tik svoris ir spalvų gama. Va čia, matyt, ir reikia taikytis prie vandens drumstumo, oro sąlygų ir kabinti tam tikros spalvos ir svorio blizgę.
Pasak to paties Rolando Kažimėko, danai mieliau lašišas gaudo vobleriais, kuriuos vobleriais pavadinti sunku. Ilgi, į galą storėjantys pagaliai be liežuvėlio. Lekia toli, nes svorio centras voblerio gale, sveria nemažai, greit skęsta. Traukiami irgi elgiasi kaip pagaliai, nevirpa ir nesvyruoja. Bet danams lašišos ant jų kimba.
Kaliningrado srities žvejai labai vertina „Aisės” „Kastytį”. Šią blizgę dažniausiai renkasi Kaliningrado pakrantės lašišos. Kodėl – niekas nežino.
Dėl spalvų taip pat nėra bendros nuomonės. Vieni tvirtina, kad geriausios vis tik agresyvių spalvų blizgės, kiti gina natūralių, švelnių tonų. Labiau sutariama dėl blizgės svorio. Manoma, kad 25-30 g svorio blizgė yra optimalus variantas. Kita vertus, yra žvejų, kurie gaudo 35-40 g svorio blizgėmis ir pagauna.
Jūroje svarbu toli užmesti. Štai čia ir lemia blizgės svoris, ir įrankio klasė. Su geru šakaliu 20 g blizgę drąsiai galima numesti tiek pat, kiek numetama 30 g blizgė neaiškios kilmės įrankiu. Žinoma, daug lemia ritė ir valas. Visi šitie niuansai, pridėjus žvejo mokėjimą užmesti, ir suteikia tuos kelis galbūt lemtingus metrus iki lašišos. Pats pastebėjau, kad dažniau pagauna tie, kurie toliau užmeta.
Apskritai lašišų žūklė jūroje ankstyvą pavasarį – įdomus užsiėmimas, nors ir sunkus. Be to, labai šąla ta kūno pusė, kuri tikram vyrui labai reikalinga. Mat stovima vos ne iki pažastų vandenyje. Todėl dar vienas svarbus niuansas – geros bridkelnės ir „teisingi” apatiniai drabužėliai. Susumavus visus gerus įrankius ir aprangą, pridėjus kelionę iki Nidos bei žūklės atidarymo ir uždarymo iškilmes, kyla noras nueiti ir nusipirkti lašišą šiltam prekybos centre: daug pigiau. Bet labai neįdomu.