Lietuvos dailės muziejaus Chodkevičių rūmuose pristatyta nauja „Baltų lankų” leidyklos knyga – Tomo Sakalausko „Missa Vilnensis. Susitikimai su Vilniaus kūrėjais”
Tai devynioliktoji rašytojo eseisto Tomo Sakalausko knyga, į savo pristatymą subūrusi ypatingą, senojo Vilniaus grožį vertinančių, jo skambesį girdinčių žmonių auditoriją. Atėjo ir tie, kuriuos sutiko bei kalbino rašytojas, daug metų keliaujantis po Vilnių, tiriantis miesto kultūrinį palikimą. Taip knyga apie Vilniaus kūrėjus – iškilias asmenybes nuo pagonybės laikų iki mūsų dienų – tapo unikaliu ir intriguojamu leidiniu, vertingu informacijos dokumentu.
Dešimtmečių knyga
„Vilnių atradau iškart. Pajutau, kad tai mano miestas: čia turiu būti, čia turiu gyventi”, – prisiminė rašytojas 1951 metus, kai iš Šiaulių atvykęs į sostinę laikė stojamuosius egzaminus į universitetą. – Nuo tada ir prasidėjo mano kelias į šitą knygą apie Vilnių… O šis, ilgai brandintas, apie dešimtį metų rašytas darbas apie Vilnių – visų jo kūrėjų Pažadėtąją Žemę, ypač brangus.”
Knygoje per 330 puslapių. Tai dvidešimt keturi skyriai, pasak leidyklos vadovo Sauliaus Žuko, ypatingai Sakalausko „suornamentuoti” pasakojimai, išsiskiriantys romantišku rašytojo polėkiu. „Toks eseisto balso skambėjimas – atvirai išsakant savą požiūrį, akcentuojant kai kuriuos dalykus – labai tinka aprašant Vilniaus praeitį ir dabartį”, – kalbėjo Žukas. Akivaizdu, kad Sakalauskui, anot rašytojo Justino Marcinkevičiaus, sukūrusiam naują, savitą raštijos žanrą, padėjo ne tik intelektualus ir originalus mąstymas, bet ir išsamios žinios bei begalinė meilė Vilniui. Skaitytojui mūsų sostinės aurą pajusti padeda ne tik autorius ir jo cituojami tekstai, bet ir daug vaizdinės medžiagos: senųjų ir mūsų dienų autorių fotografijos, paveikslų reprodukcijos, miesto pastatų ar vietovių planai.
Įkvėpimo šaltinis
„Niekada nebus per daug knygų apie Vilnių. Tai neišsenkamas įkvėpimo šaltinis ir menininkams, ir visiems jo gyventojams, – kalbėjo paminklosaugininkė, restauratorė, viena knygos herojų Gražina Drėmaitė. – Labai vertinu, kad knygoje apie miestą kalba dailininkė ir rašytoja Jurga Ivanauskaitė, mąstytojas Justinas Mikutis, dailininkas Petras Repšys, kitos mūsų laikų asmenybės. Taip senojo, šimtus kartų niokoto ir kaskart vis naujai iš pelenų, karo ar maro netekčių pakildavusio miesto istorija natūraliai susilieja su jo šiandienos aktualijomis, jo gyventojais. Juk būtent tokie, visa širdimi miestą mylintys žmonės kaskart ir prikeldavo miestą naujam gyvenimui.”
Pasak Drėmaitės, knyga atskleidžia ir Sakalausko, kaip ekskursijų vadovo po miestą, talentą. Dar pasidžiaugė, kad perskaičius „Missa Vilnensis” galima nebežiūrėti… 237 knygų. Būtent tiek leidinių lietuvių, lenkų, rusų kalbomis paminėta knygos šaltinių sąraše.
Ne tik liaupsės
Drėmaitė atnešė daugybe įvairiaspalvių lapelių prikaišytą knygą. Paskaitė ją itin sužavėjusias ištraukas, tarp jų – dailininko Lino Katino atradimai. Jis, vaikščiodamas aplink Katedrą, žiūrėdamas į kolonas ir Šv.Kazimiero koplyčios detales jas susiejo su universiteto observatorijos ir Šv.Jono bažnyčios bokštų vertikalėmis, kurios padėjo didžiajam XVIII a. architektui Laurynui Gucevičiui iki centimetro apskaičiuoti Katedros ilgį ir aukštį.
Tačiau lapeliai – ne tik dėl liaupsių. „Kodėl toks keistas maketas: „perpjautos” knygos perlenkimuose atsidūrusios fotografijos, kita vaizdinė medžiaga? – stebėjosi Drėmaitė. – Juk tai dokumentinė medžiaga. Su ja būtina pagarbiai elgtis!” Paminklosaugininkė kalbėjo, kad jai širdį skauda ir dėl pavardžių, Šv.Jono bažnyčios rašymo, o baroko šedevrą pakvietė vadinti jo tikruoju – Šv.Petro ir Pauliaus vardu.
Šventasis miestas
Literatūrologė Viktorija Daujotytė – taip pat viena knygos veikėjų. Profesorė prisiminė architektą, archeologą ir restauratorių Sigitą Lasavicką. Žmogus, kurio, anot Daujotytės, kalbos panėšėjo į mitus ir mitologiją, 1998-ųjų kovą įvykdė stebuklą – vienas stojo prieš kapitalą, pinigų galią. Per posėdį gindamas Odminių skverą nuo užstatymo Lasavickas mirė – savo mirtimi apsaugojo lopinėlį šventos Vilniaus žemės. „Vilnius – sakralus, įspūdingas miestas. Jo gyventojai ypatingai jaučia grožį, sutelkiantį žmones, auginantį miestą, – kalbėjo Daujotytė. – Ir nors mūsų laikams nelabai būdingi pakilūs jausmai, knyga liudija, jog yra daug žmonių, kurie į Vilnių žiūri kaip į šventą miestą. Ačiū Sakalauskui už mišias, už Vilnių”.
Miestas pavojuje
„Knyga – tarsi medaus korys. Kiekvienoje akutėje – tikslūs pastebėjimai, įžvalgos, mintys, per kurias sukasi Vilniaus istorija, jo epochos, – kalbėjo etnologas Libertas Klimka. – Yra čia, kaip kory, ir karčių akučių. Tai praradimai – iš mūsų pavogta Vilniaus aura. Kur dingo raižytos durys, tekinti laiptų turėklai, židinių kokliai? Akis bado skauduliai…”
„Kodėl mes visi tylime? Net tada, kai griuvo namas Šiaulių gatvėje?” – pakilo iš vietos Dalia Gruodienė. – Kai šeštą dešimtmetį ėmė griauti senus pastatus Niujorke, žmonės sukilo, net išėjo į gatves.” Anot moters, po tų įvykių miesto valdžia ėmė puoselėti paveldą.
„…Reikia gelbėti Vilnių! Burtis, vienytis ir skelbti pasauliui apie iškilusį pavojų”, – tai Klimkos žodžiai iš knygos. „Būtinai turi prasidėti senamiesčio gelbėjimo sąjūdis!” – įsitikinusi Drėmaitė.
Knyga ir jos pristatymo vakaras, regis, įrodė, kad kova dėl šventojo miesto jau prasidėjo.