Gražų dar anų laikų (sovietinių) liepos šeštadienį į Kintų tvenkinius pakvietė geras draugas ( jau šviesaus atminimo) Albertas. Jis buvo pažįstamas su tų vandenų plotų šeimininku ir kartais tuo pasinaudodavo. Jis visuomet vykdavo žvejoti su savo giminaičiu Fiodoru, kurį vadindavo trumpai – Fedia. Šį kartą ir mane pasikvietė.
Buvome drausmingi, todėl sustojome prie mums nurodyto tvenkinio. Greitai susitvarkėme ir užmetėme tris plūdines meškeres. Mėgavomės gamta, šmaikštavome, paskyrėme prizą už pirmą karpį. Ilgokai teko laukti tos progos: mūsų plūdės vandenyje stovėjo lyg pagal komandą – ramiai!
Kantriai laukėme savo dalios, nes diena buvo puiki, mes į namus neskubėjome. Pagaliau Fedia skubiai pasuko prie savo meškerės, pakėlė ją ir atidžiai stebėjęs judančią plūdę, trūktelėjo valą. Nesunku buvo matyti, kad jis tempia besipriešinantį karpį. Puiku! Valio! Jis laimėjo prizą. Pagerėjo ir mūsų nuotaika. Gal prasidės kibimas: laikrodis rodė 12-ą valandą. Gal po 20-30 minučių ir mes prisiviliojome po gražuolį karpį. Na, o paskui lyg kirviu nukirsta: jokio kibimo. Ką daryti? Keisti vietą? Ne, nutarėme: kantriai lauksime. Automašina stovėjo netoli, ant keliuko. Pasukome prie jos ir susėdę papietavome. Plūdes gerai matėme: jos buvo ramios.
Dar su kąsniu burnoje mečiausi prie savo meškerės, nes plūdė ėmė kažką „rašyti” vandens paviršiuje. Nieko nelaukęs pakirtau ir pajutau, kad turiu. Karpis. Pakeičiu masalą ir užmetu į tą pačią vietą. Draugai alų gurkšnojo. Po minutės – kitos mano plūdė vėl signalizuoja. Karpis užkibo. Ir taip tai buvo mano diena. Dirbau iš peties. Per gerą valandą dar šešis karpius įleidau į savo tinklelį.
Maniškiai kaip įbesti stovėjo prie savo meškerių, keitė masalus ir žvilgčiojo į mane. Supratau, ką jie tuo metu išgyveno. Nepasakysiu, kad man buvo itin malonu. Jaučiausi lyg ir kaltas prieš bičiulius. Tikri žvejai žino tą jausmą, kai tau kimba, o draugui – ne.
– Albertai, – sakau, – keičiamės vietomis. Pabandome. Įdomumo dėlei.
Įkalbėjau draugą. Gal po dešim-ties minučių aš ištraukiau karpį. Prie Alberto masalo žuvis neatplaukė. Fiodoro meškerė irgi tylėjo. Jaučiau, kad draugų kantrybė senka. Fedia pakeitė vietą. Albertas turėjo humoro jausmą.
– Išbaidei žuvis, – girdžiu jo balsą, – tada ir man vietą atidavei. – Ar tai draugiška?
Abu susižvalgėme. Supratome humorą. Jis vietos nekeitė, o aš dar du puikius karpius išsimečiau ant kranto.
Baigėme žvejybą, nes išseko ir sliekų, ir kitos atsargos. Be to, ir saulė pakrypo vakarop.
Žinoma, laimikį pasidalinome. Kitaip žvejai draugai ir negali elgtis. Bet tą žvejybą ilgai prisiminėme. Ne kartą teko ir vėliau pabuvoti Kintų tvenkiniuose, bet tokio „begėdiško” atvejo nebenutiko. Nors mano praktikoje yra buvę, kai draugai iš tos pačios valties tempia Kuršmarėse karšį po karšio, o aš tik sliekais žuvis maitinau. Nekimba – nors tu į vandenį šok!