Lyg ir žuvo, lyg ir ne. Lyg ir genijus, bet lyg ir ne. Lyg ir gerbė, bet anekdotų prikūrė sočiai. Vasilijus Ivanovičius Čepajevas – legendinės divizijos vadas, tiktai kartą patyręs pralaimėjimą, tapusį jam lemtingu.
„Petka plaukia per Uralą ant trofėjinio kontraboso. Anka nuo kito kranto klausia jo, kur Čepajevas. „Jis su pianinu. Dugnu tempia.”
Jei tikėtume rašytoju Furmanovu ir nekrologų rinkiniu „Proletariškosios revoliucijos kovotojų paminklas”, 25-osios divizijos vadas Vasilijus Ivanovičius Čepajevas herojiškai žuvo 1919 metų rugsėjo pradžioje Rytų fronte. Tačiau tarp paprastų žmonių gaji hipotezė, kad jis visai nenuskendo Uralo upėje. Juk liaudis išmintinga ir pastabi. Ji žino, kad reali legendinio vado biografija nėra tokia paprasta, kaip ją pasakoja komisaras Fiodoras Kličkovas, kuriuo pasivadino pats Furmanovas savo memuaruose, ir tuo labiau sudėtingesnė nei pateikiama brolių Vasiljevų 1934 m. filme.
Gerai pagalvojus, net ir ganduose yra tiesos, juk istorijos negali būti kuriamos iš nieko. Paaiškėja, kad Čepajevo mirties liudininkų nėra. Romane tam skiriamos tik dvi eilutės: „Plaukė dviese, kai prie pat kranto kulka kliudė Čepajevo galvą. Atplaukęs iki kranto bendrakeleivis atsisukęs atgal nebeišvydo nieko. Čepajevas nuskendo Uralo vandenyse.” Taigi mirusio jo niekas nematė.
1937 m. išeina rinkinys „TSRS tautų kūryba”, kuriame yra ir žinomo karelų pasakininko Matvejaus Korgujevo kūrinėlis pavadinimu „Čepajevas gyvas”. Baigiasi jis taip: „Netiesa, kad Čepajevas nuskendo. Ištempė jį Petka. Čepajevas išgyveno bei pakeitė pavardę. Dėl klaidos savo, žinote, gėda prieš žmones jam buvo.”
Kalbama, jog toji klaida tokia, kad patyrusio vado Čepajevo divizija buvo užpulta kazokų naktį ir dar taip, kad kariai nespėjo į rankas paimti šautuvų. Neva Čepajevas menkai nuvokė apie karinę strategiją, vadovavosi daugiausia tik savo įgauta patirtimi per Pirmąjį pasaulinį karą.
Furmanovas nemeluoja, kad Čepajevas tarp 1918 m. lapkričio ir 1919 m. sausio karo akademijoje nedaug testudijavo. Ko išmoko, tai tik kaip reikiant skaityti. Vėliau, savo paties prašymu, grįžęs į frontą, jis karines operacijas išbandydavo su bulvėmis, tačiau pagarbos prieš išsimokslinusius karininkus dėl to neprarado.
Dar viena priežastis, dėl kurios Čepajevas negalėjo būti nušautas Uralo upėje – baltieji reikalavo pagauti jį gyvą, todėl šaudė tik į jo bendrakeleivius.
Tačiau vado pėdos dingsta upėje. O gal ne? Žinoma, kad jo būryje kovėsi vengrai. Būtent jie Čepajevo dukteriai atsiuntė laišką, kuriame labai spalvingai pasakojama apie išlaužtas vienos trobelės duris, ant kurių sužeistas vadas kaip ant plausto buvo perplukdytas per Uralo vandenis į saugią vietą. Vis dėlto jis miršta dėl didžiulio kraujo kiekio netekimo ir palaidojamas priekrantės smėlyje. Ieškoti jo kapo, pridengto nendrėmis, buvo beprasmiška, mat upė pakeitė savo vagą. Taigi kiek metų turėjo praeiti, kad vietos topografija nebeleistų patikrinti, tiesa tai ar ne?
Čepajevo mirties faktas neįrodytas, o išmintinga liaudis gražios vado mirties versiją išjuokė ir drauge neigė. Tačiau kur tuomet galėjo dėtis Čepajevas? Žinoma, remiantis Pelevinu („Čepajevas ir pustota”), galima jo ieškoti išorinėje Mongolijoje, kurion pas savo draugą baroną Ungerną iškeliavo pavargęs kariauti vadas. Tačiau, be literatūrinių išmonių, yra ir nemažai labiau į realybę panašių liudijimų. Štai buvęs čepajevininkas Vasilijus Sitiajevas šventai tiki, kad vadas gyvas ir laukia jo sugrįžtant. Jis sako, kad perplaukęs upę Čepajevas paleido vengrus „mušti baltųjų”, o pats patraukė į Samarą pas Frunzę.
Vėliau 1998 m. toks Onianovas iš Tomsko apskrities pasakojo sutikęs savo buvusį vadą, jau susenusį ir apakusį, su kita pavarde, tačiau lengvai atpažįstamą. Čepajevas jam pranešė, jog paleidęs vengrus iš tikrųjų išvyko į štabą pas Frunzę, tačiau kelyje dėl bado bei liūčių rimtai susirgo ir tris savaites vartėsi vienoje sodyboje. Kai atkeliavo į štabą, Frunzė jį areštavo. Beveik mėnesį Maskvoje buvo sprendžiama, ką gi daryti su prisikėlusiuoju. Galiausiai partija sumanė, jog miręs Čepajevas naudingesnis jaunimui auklėti, ir išsiuntė jį į Archangelsko sritį su išgalvota pavarde.
Tačiau 1934 metais jis kažkaip prasišnekėjo ir tuomet juo užsiėmė Liubianka. Tik po Stalino mirties apakęs vadas apgyvendintas invalidų namuose, manant, jog dabar niekas nebepatikės bepročio, įsivaizduojančio save Čepajevu, kliedesiais.
„Kaip tave grąžinti atgal, jei visi žino, kad herojiškai žuvai? Vietoje tavęs dabar kariauja legenda”, – toks Frunzės atsakymas Čepajevui atrodo labai įtikimas. Legendinė sėkmingo raudonojo vado biografija tuo laiku neginčijamai galėjo būti naudojama kaip gera agitacija, juk šioje istorijoje geriausia buvo malonus baigtinumas ir galimybė šį tą pagražinti ir pašvarinti.
Čepajevas buvo eilinis raudonasis vadas, nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Tačiau apie strategus, kurių talentas sugebėjo nugalėti profesionalios baltosios armijos meną, kalbėti netgi pašnibždomis. Stambūs pilietinio karo, kuriame nebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, vadai pūdavo NKVD rūsiuose ir Gulago lageriuose. Jų vietą masėms turėjo užimti paprastas stalius Vasilijus Ivanovičius, valstiečių sūnus, galintis vadovauti armijai pasauliniu mastu, jei tik šiek tiek pasimokytų.
Čepajevą ėmė „štampuoti” propagandai pramoniniu mastu, kol jo įvaizdį pavertė vos ne liaudišku. Ir liaudis ėmė į jį žiūrėti vos ne kaip į muginį Petrušką, kurdami anekdotus.
Kalbama, kad garsioji kulkosvaidininkė Anka, beveik visų anekdotų personažas, brolių Vasiljevų filme atsirado dėl asmeninio Frunzės nurodymo. Knygoje kovos draugė vadinama kitaip – tai vienos iš Čepajevo brigadų žvalgybininkė Marija Popova. O Ana vadino komisaro Furmanovo žmoną, su kuria jis susipažino kažkur sanitarų traukinyje. Tą pačią moterį divizijos vadas Čepajevas užklupo tiesiai komisaro lovoje ir pareikalavo nedelsiant išgabenti, kad tai netrikdytų raudonarmiečių disciplinos. Vėliau abu išsiuntė Frunzei telegramas, jose teigdami, jog nebegali tarnauti kartu.