Režisierius Edvardas Cvikas niekada nepretendavo į parankius viską ryjančiai kino industrijai šedevrus. Jis – užsispyręs savo darbo meistras, apie kurio filmus visada gali pasakyti „geras”, „vertas dėmesio”, „intriguojantis”, tačiau liežuvis neapsiverčia ištarti „pritrenkiantis”. Taip buvo su televizijų negyvai užtampyta „Apgultimi”, tas pats su istoriniu epu „Paskutinis samurajus”. Istorija kartojasi ir žvelgiant į „Kruviną deimantą”. Vėl – ambicingas kino projektas su garsiais aktoriais. Vėl – daugiau nei dvi valandos laiko. Vėl – tvarkingai išdėstyta istorija su istoriniais faktais, ryškiais, vienas kitam oponuojančiais ir papildančiais personažais. Vėl nominacijos „Oskarui”. Ir pagaliau – vėl iš esmės nėra prie ko kabinėtis. Žiūrima. Įsimena. Bet prabėgus porai savaičių pasimeta tarp vidutiniškai gerų filmų.
Pirmas perspėjimas – „Kruvinas deimantas” gerokai ištemptas. Pirmasis 45 minučių „kėlinys” prailgsta net epinių istorijų gerbėjui. Tarsi chrestomatinis vadovėlio įvadas. Kas yra ta Siera Leonė, koks tas pilietinis karas, kaip žiauriai skerdžiami nekalti žmonės. Koks baisus kankinys yra Džimono Honsu vaidinamas Solomonas Vendis. Kokia nepavydėtina jo situacija. Kaip Leonardo DiKaprijo herojui Deniui Arčeriui reikia deimanto. Kokių sensacijų vaikosi „Oskaro” laureatės Dženiferės Koneli žurnalistė Medė. Veikiau ne sensacijų, o kilniadvasės tiesos, siekdama atskleisti korumpuoto trečiojo pasaulio piktžaizdes. Visa trijulė gyvybiškai svarbūs vienas kitam. Todėl yra priklausomi nuo partnerio veiksmų ir poelgių. Deimantas šaukia į pavojingą žygį.
Per pastaruosius du dešimtmečius panašių siužetų su nuotykių ieškotojais prisižiūrėjome iki soties. Tačiau atėjusieji į „Kruvino deimanto” seansą gali būti ramūs. Reginys tikrai bus. Veiksmas vyks. Kvapą užgniauš. Be abejo, jei užteks kantrybės pirmajam filmo trečdaliui. Sušlubavus kantrybei, pabandykit nusiraminti ir tiesiog įsidėti juostos pradžią kaip kompasą tolimesnei kelionei.
Nes kuo toliau, tuo labiau tvinkčios venos. Žadėtas „Oskarui” nominuotas montažas vogs jūsų laiką tonomis. Nušvis specialiųjų efektų fejerverkai. DiKaprijo dar kartą atsikratys saldaus „geriečio” įvaizdžio ir kartu neatrodys panašus į save juostoje „Infiltruoti”. Džimonas Hunsu pretenduos charizmatiškumu susirungti su Denzeliu Vašingtonu. Tik Dženiferė Koneli atvirai nuobodžiaus. Jos mūšio laukas – drama. Vaizdo, kuriame dominuos veiksmas, ji nesugadins. Tempą kai kur numuša pats režisierius. Jis negali be tikslių istorinių detalių ir politinių komentarų. Drąsiai galėtų eiti į rinkimus, turėdamas puikiai išvystytą atsakomybės ir sąžinės jausmą…
Štai čia ir slypi „Kruvino deimanto” dviprasmybė. Jei Melui Gibsonui filme „Apokalipto” stebuklingu būdu pavyksta suderinti mintį ir reginį, Edvardui Cvikui vienas kiša koją kitam. Pritrūksta to lengvumo, kuris kartais paryškina įvykių svorį istorijoje. Kartais į sudėtingus dalykus reikia žvelgti paprasčiau.
Nepaisant visos kritikos, „Kruvinas deimantas” patenka į rekomenduotinų filmų sąrašą.