Šiandien 15 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 6) visuomenei bus pristatytas ką tik pasirodęs klaipėdiečio istoriko, diplomato dr. Vytauto Žalio knygos „Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940)” pirmasis tomas.
Dalyvaus knygos autorius, leidėjai, istorikas, Klaipėdos universiteto docentas dr. Vygantas Vareikis.
Knygos autorius Vytautas Žalys – klaipėdietis, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, diplomatas (1993-1997 metais Lietuvos ambasados Vašingtone patarėjas politikai, 2001- 2005 metais Lietuvos generalinis konsulas Karaliaučiuje, nuo 2006-ųjų vasaros – Lietuvos ambasadorius Moldovos Respublikoje).
Dr. V.Žalys „Lietuvos diplomatijos istorijos (1925-1940 m.)” pratarmėje rašo: „Yra knygų, kurios parašomos vienu įkvėpimu, yra ir tokių, prie kurių darbas užtrunka kelerius metus. Bet būna knygų, kurių rašymas dėl įvairių priežasčių gali tęstis dešimtmečius”.
Autorius neatsitiktinai įvadinį žodį pavadino „45 vienos knygos metai”. Jis pasakoja, kad Amerikos lietuviai tautininkai po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius puoselėjo idėją išleisti knygą, skirtą Nepriklausomos Lietuvos diplomatijai ir diplomatams, tačiau dėl įvairių priežasčių tai nepavyko.
1994-aisiais Niujorke susitikęs su Lietuvos Nepriklausomybės fondo valdybos nariais, dr. V. Žalys ėmėsi šio darbo. Bet studijos rašymą reikėjo derinti su nelengva ir atsakinga diplomatine tarnyba Vašingtone, Vilniuje, Karaliaučiuje, Kišiniove. Knyga skaitytoją pasiekė po 12 metų.
Svarbiausias monografijos šaltinis – autentiška, kartais iki šiol neskelbta, archyvinė medžiaga, saugoma Lietuvos URM, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Estijos, JAV archyvuose.
„Lietuvos diplomatijos istorija (1925 – 1940)” – tai iš esmės Lietuvos užsienio politikos tautininkų valdymo laikotarpio (1926-1940 m.) studija, papildyta įvadu, skirtu lietuvių diplomatijai 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo išvakarėse. Šiame darbe pateikiama Krikščionių demokratų ir Valstiečių liaudininkų vyriausybių 1925-1926 m. užsienio politikos apžvalga, o daugiausia dėmesio skiriama Augustino Voldemaro ir „povaldemarinės epochos” užsienio politikos analizei, įvairiems objektyviems ir subjektyviems veiksniams, turėjusiems įtakos Lietuvos tarptautinei būklei.
Lietuvos tarptautinės padėties lūžio momentas, autoriaus nuomone, buvo 1930 m. rudenį, Vokietijai Tautų Sąjungoje palaikius klaipėdiečių skundą dėl Lietuvos Vyriausybės politikos Klaipėdos krašte. Nuo to momento lietuvių diplomatams teko kovoti dviem frontais: ginti Lietuvos teises į Vilnių ir kartu bandyti išsaugoti Klaipėdos kraštą. Šioms pastangoms aprašyti bus skiriamas antrasis „Lietuvos diplomatijos istorijos” tomas, apimsiantis laikotarpį iki pat 1940-ųjų vasaros, t. y. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos.