Valstybės paramos ir dėmesio laukia paskutinis pajūrio krašto vėjo malūnas, dar tebestovintis Lazdininkuose.
Jis įtrauktas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Malūno savininkė Ona prisimena, kaip audringomis naktimis tekdavo sunkiai sukti malūno kepurę, kad sparnus nukreiptų prieš vėją.
Antras malūnas, sukęsis ant bėgių, ilsisi Agluonėnų kaimo turizmo sodyboje. Jį prikeltų tik labai dideli pinigai.
Pajūrio krašto puošmena
Dar ano šimtmečio pirmoje pusėje pajūrio ir pamario kraštovaizdį puošė vėjo malūnai.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje jie pirmiausiai ir pradėti statyti pajūryje. Tai buvo XIV amžiuje. Labiausiai tuometinės technikos galiūnai – vėjo malūnai paplito XIX amžiuje. Deja, XX amžiaus pradžioje jau pradėjo nykti ir tikrai nunyko.
Kaip iš išorės atrodė tikri vėjo malūnai, šiandien dar galime apžiūrėti sustoję Lazdininkuose – pusiaukelėje tarp Šventosios ir Darbėnų.
Jurgio Končiaus pirkinys
Klaipėdoje bene gražiausiuose pačių įsirengtuose namuose gyvena ir dar daug ką prisimena šio malūno savininkė Ona Končiūtė–Nausėdienė su savo žmogumi Antanu Nausėda. Malūno nuosavybės teisę ji susigrąžino, kai Lietuvoje atkurta nepriklausomybė. Malūno istorija iš tiesų šimtametė.
Pasakoja Ona Končiūtė-Nausėdienė: „Mano tėvukas Jurgis Končius Lazdininkuose gyveno tik iš sunkaus darbo. 1907 metais su broliu Juozu išvyko į Ameriką. Ten dešimtį metų dirbo kasyklose. 1917 m. grįžo į Lazdininkus, kur tėvai turėjo vieną hektarą žemės ir mažytę trobelę. Už Amerikoje uždirbtus pinigus pirko žemės, o 1925 metais ir Lazdininkų malūną. Pirko jį iš Kazio Lenkauskio, o šis buvo pirkęs iš vieno žydo. Tėvukas pasakojo, kad žydas taip pat naujo malūno nestatė, o parsivežė jį nuo Klaipėdos – jau naudotą, bet labai gerą. Parsigabenus reikėjo įrengti gerus pamatus, viską surinkti, sukonstruoti, tinkamai sudėti girnas, valcus, keltuvus. Matyt, padėjo meistrai iš Klaipėdos. Malūnas dirbo patikimai. Turėti savo malūną buvo didis dalykas. Tačiau tėvukas buvo labai kuklaus būdo, nesididžiavo ir nesipūtė prieš kitus. Tik labai džiaugėsi šiuo gyvenimo laimėjimu. Prižiūrėdavo malūną dieną naktį. Labai džiaugėsi, kad galėjo žmonėms padėti. Daug kam sumaldavo”ant bargos”. Dar iki šiol buvo užsilikusi užrašų knygos dalis. Daug ten matyti nesumokėjusių. Tačiau nepamenu, kad tėvukas prašytų, reikalautų ar bent”pabėdavotų”, kad tas ar anas skolos neatiduoda.
Kai nujausdavo, kad naktis bus vėjuota, tėvukas neidavo gulti, vis budėdavo, nes pakilusi vėtra gali nuplėšti malūno kepurę – su visais sparnais. Kepurę reikėdavo atsukti taip, kad sparnai būtų prieš vėją. Tėvukas pakeldavo visą šeimyną su malūnu grumtis – vieniems sukti, kitiems laikyti, kol pasisekdavo tinkamai nustatyti. Esame praleidę daug sunkių, bet įdomių naktų malūne prie menko žibalinės liktarnos žiburio.
Kitas darbas – reguliariai, kartą per kelias savaites, malūno dulkes šluoti. O dulkės – vien miltai. Storu sluoksniu nuklodavo visus malūno pašalius. Sušluotos malūno dulkės niekur neprapuldavo – buvo šeriami bekonai. Po keliolika jų iššerdavome. Pokario laiku jie išpirko mus ir iš Sibiro, ir iš kitų grėsmių. Vieną dieną skerdėme bekoną vieniems, kad neišvežtų, kitą dieną kitiems, – kurie ateidavo naktį klausti, kodėl mūsų neišvežė. Jei ne malūnas ir ne kiaulės, kitoks būtų buvęs mūsų likimas.
Kai prievarta buvome suvaryti į kolūkius, tėvukas iki pat mirties iš malūno vis tiek nesitraukė, dar apie 10 metų dirbo malūnininku. Mirė 1956 metais. Malūnas dar ilgai dirbo. Paskui jį apleido, kol patraukė restauratorių dėmesį. Buvę ketinimų čia įrengti malūnų muziejų. Prieš 20 metų padarė ir sumontavo naujus sparnus. Deja, malūno kepurę sugadino, nes pritvirtino. Ji jau nepasukama. Vėtros netruko nudrėksti sparną. Malūno vidaus įrenginių taip pat neišsaugojo, išbarstė kažkur”, – apgailestavo malūno savininkė Ona Končiūtė-Nausėdienė.
Naujieji donkichotai darko
Kai keliai neužpustyti, Ona ir Antanas Nausėdos malūną aplanko bent kas antrą savaitę. Stengiasi jį kuo geriau sutvarkyti. Ieškojo, kas gamina senoviškas medžio skiedras ar bent lentutes šonams lopyti. Gaila, viskas buvę prikalta paprastomis vinimis, šios parūdijo, išklibo. Reikia cinkuotų vinių. Tik kelias dienas laikydavo ir įstiklinti langai – vis išdaužo. Dabar užsegiojo polietileno plėve, vis tiek padaužos ramybėje nepalieka – išbado skyles, išlaužia bet kokius durų užraktus.
Dabar Nausėdos laukia, kokių nurodymų (ir kiek lėšų) gaus iš paveldosaugininkų, Lazdininkų vėjo malūnas yra priskirtas prie valstybės saugomų paveldo objektų. Aišku viena – Lazdininkų malūnas dar stovės, dar gyvens ir bus prižiūrimas.
Agluonėnų eksponatas
Antrasis išlikęs iš gausybės pamario vėjo malūnų ilsisi ant šono Agluonėnų kaimo turizmo sodyboje – Lietuvininkų ąžuolyne. Jis guli po stogu, vis negalėdamas atsigauti po „emigracijos”. Malūną agluonėniškiai prieš ketverius metus parsigabeno iš Rumšiškių etnografinio muziejaus. Ten jis buvo išvežtas iš greta esančio Kontvainių kaimo ir pradūlėjo Rumšiškėse 25-erius metus. Tai – įdomus inžinerinis įrenginys, vokiškos kilmės kilnojamasis vėjo malūnas, maldavęs sukdamasis visu korpusu ant specialių bėgių. Deja, Rumšiškėse jo taip ir nepastatė. Malūno būklė visiškai prasta, jį prikelti kainuosią tiek daug, kad pinigų sumą sunku įvardyti. Bet esąs tik laiko klausimas, kas kada prikels senolį „ant kojų”. Reikia projekto, ekspertų, medžiagų, meistrų. „Jei ne mes, kas nors vis tiek jį pabudins. Pamarys buvo malūnų kraštas. Bent vieną reikėtų atkurti. Juo labiau kad yra nuo ko pradėti”, – sakė agluonėniškis Jonas Čepas.
Dabar buvusį vėjo malūnų krašto vaizdą paįvairina modernios baltos grakščios vėjinės elektros jėgainės. Jų idėja ta pati – pakinkyti vėją.