Sostinės senamiestyje nugriuvus šimtamečio triaukščio sienai į laisvę išsprūdo spekuliacijų džinas. Nukentėjusieji net nesulaukę ekspertų išvadų, kodėl įvyko nelaimė, svaido prakeiksmus statybininkams ir jų veiksmus palaiminusiems valdininkams. Antri skuba kurti teorijas apie būtinybę uždrausti bet kokias statybas greta architektūros istorijos paminklų. Ir tik vienas kitas šiuo metu kalba apie apsinuoginusias esmines statybų sektoriaus problemas bei siūlo galimus jų sprendimo būdus.
Kokia pastarajai kategorijai priklausančių specialistų skelbiama diagnozė? Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) bei Statybininkų asociacijos vadovai kalbą pradeda vardydami, kas pakito šioje srityje per penketą pastarųjų metų: maždaug triskart šoktelėjo būstų ir komercinių patalpų statybų apimtys, nuo 60000 iki 90000 išaugo statybininkų armija. Tuo metu, kai didžiulė dalis profesinę brandą pasiekusių meistrų emigravo į mažesnių mokesčių ir solidesnių atlyginimų kraštus, jų vietą užėmė kur kas menkesnę patirtį turintys žmonės ir kiek devalvavo statybininko profesiją.
Tačiau visa tai tėra nereikšminga smulkmena, turint galvoje, kaip prižiūrimas kunkuliuojantis statybų košės katilas ir kaip koordinuojama statybų politika. Aplinkos ministerijoje oficialiai už šią sritį atsakingų valdininkų skaičius toks kuklus, kad jų ieškoti reikėtų ne kontaktų nuorodose, o „Raudonojoje knygoje”. Tas pats pasakytina ir apie statybų priežiūros institucijas. Naujiems daugiabučiams bei komerciniams objektams dygstant kaip grybams po lietaus, specialistų, galinčių įvertinti ar klojant pamatus, mūrijant sienas, liejant perdangas, dengiant stogą bei atliekant panašias procedūras darbininkai laikėsi visų reglamentų, iš esmės nepadaugėjo.
Skirtingai nei kitose Europos šalyse, Lietuvoje dirbančių statybininkų dėmesiu nevargina ne tik kontroliuojančių priežiūros institucijų pareigūnai. Normaliu laikomas ir tas faktas, kad nekilnojamojo turto vystymo bendrovės neturi bankų garantų ar draudimo kompanijų polisų, kurie liudytų ne tik statybininkų prisiimtą atsakomybę, bet ir apie nuolatinę ekspertinę priežiūrą. Egzistuojanti 10 metų statybos darbų garantija iš esmės tėra formalumas, nes, bankrutavus ar tiesiog į kitą veiklos sritį peršokus statybų verslo perėjūnams, paprasčiausiai nebūtų, kaip pareikšti pretenzijų. Būtent todėl Lietuvoje klesti vadinamųjų „vieno projekto” bendrovių, kurios vos surentusios kokį daugiabutį užsidaro niekam neperdavusios jokių įsipareigojimų, biznis.
LNTPA prezidentas Robertas Dargis stebisi paradoksu, jog Lietuvoje sukūrus sudėtingą sistemą, užkertančią kelią patekti ant pietų stalo kokiems nors salmoneliozės bakterijomis „praturtintiems” pyragaičiams, kainuojantiems pusantro lito, tuo pat metu niekas negali garantuoti, kad sumokėję pusantro milijono, nenusipirksite namo su gyvybei pavojingais konstrukciniais defektais.
Dar viena opi problema – esamų pastatų eksploatacija ir priežiūra. Dauguma senos statybos namuose gyvenančių butų savininkų nemato jokio reikalo burtis į bendrijas, todėl daugiabučiai neturi ne tik šeimininkų, bet ir teisinių galimybių spręsti kylančioms visiems kaimynams bendroms problemoms. Liūdnai pagarsėjęs namas sostinės senamiestyje tipiškas tokios situacijos pavyzdys, nes chroniškos vandentiekio problemos, kaip spėjama, turėjusios lemiamos įtakos sienos griuvimui, čia buvo lyg ir visų, lyg ir niekieno. Tas pats pasakytina ir apie kai kurių savininkų įgeidžius keisti patalpų planavimą, stumdant sienas, „tobulinant” rūsius ar pertvarkant palėpes. Kaimynai yra savotiški vieni kitų įkaitai, o pastatas – trapus tiesiogine šio žodžio prasme. Nutikus bėdai į bendrijas nesusivieniję gyventojai net negali kreiptis dėl pastato atstatymo, nes formaliai tėra butų, bet ne pastato savininkai.
Pasak R.Dargio, bendrijos yra bene vienintelis įrankis, kuriuo naudodamiesi butų savininkai gali veikti kaip pastato šeimininkai, tačiau prieš keletą metų surengtas bandymas (buvo parengtas namų savininkų bendrijų įstatymo projektas) visus gyventojus privaloma tvarka suvienyti baigėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu, jog „prievartai” čia ne vieta. Ką gi – lieka daugiau vietos anarchijai ir būsimiesiems griuvėsiams.