Keturi parlamentinės komisijos liudytojai buvusį savanorį ir saugumietį pristatė kitoje šviesoje ir nauju rakursu
Trys buvę Kauno savanoriai ir Kovo 11-osios Akto signataras apie J.Abromavičių, nužudytą prieš dešimtmetį, kalbėjo kaip apie asmenį, linkusį į neaiškias intrigas bei provokacijas.
Maištą paskatino įsakymas
Buvęs Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Kauno rinktinės Babtų kuopos vadas Alvydas Pangonis, kuris 1993 m. rugsėjį kartu su savo vyrais pasitraukė į mišką ir prisijungė prie ten jau buvusios kauniečio Jono Maskvyčio savanorių grupelės, vakar komisijos nariams iš pradžių pasistengė paneigti kai kurių ankstesnių liudytojų prielaidą, kad savanorių maištą inspiravo buvęs konservatorių lyderis Vytautas Landsbergis.
Pasak A.Pangonio, parlamentinė komisija, norėdama išsiaiškinti savanorių nepaklusnumo akcijos priežastis, iš pradžių turėtų ištirti, kaip atsirado įsakymas savanorių ginklus suvežti į vieną vietą. „Įsakymas buvo paskutinis lašas, kodėl atsiradome miške”, – sakė A.Pangonis.
Jo teigimu, vėliau paaiškėjo, kad šį savanorių nepasitenkinimą sukėlusį įsakymą sukūrė SKAT Kauno rinktinės štabo vadas J.Abromavičius, o pasirašė rinktinės vadas Virginijus Vilkelis.
Įvilioti į pinkles
Ką daryti gavus tokį įsakymą, pasak A.Pangonio, teko apsispręsti žaibiškai – šifruota radiograma kuopą pasiekė vėlų vakarą, o jau ankstų rytą ginklus būtų tekę išgabenti į Kauną. Buvusio kuopos vado teigimu, jis pasitarė su savo būrių vadais ir visi nusprendę, kad reikia su ginklais pasitraukti į mišką.
„Miške supratau, kad įklimpome į liūną ir buvome įvilioti į pinkles”, – sakė A.Pangonis.
Paklaustas, kas savanorius įviliojo į tas pinkles, A.Pangonis parlamentarams dar kartą pasiūlė išsiaiškinti, kaip gimė įsakymas sukoncentruoti ginklus vienoje vietoje. Liudytojas prisiminė, kad 1993 m. rugsėjį pakaunės miške tvyrojo milžiniška įtampa ir „bet kuriuo metu galėjo būti labai daug kraujo”. Pasak jo, įtampą nuolat didino krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus ultimatyvūs grasinimai sunaikinti maištininkus.
Dviprasmiška frazė
„Gerai pamenu tuomet pasakytus savo žodžius, kad jeigu pavojus valstybei jau negresia, mes galime sudėti ginklus, nusivilkti uniformas ir eiti žemės arti. Bet kad nėra pavojaus, turėjau išgirsti savo ausimis iš profesoriaus V.Landsbergio. Sakiau, jeigu jis nepasakys sudėti ginklų, numirsiu čia”, – komisijos posėdyje kalbėjo A.Pangonis.
Paklaustas, kodėl jam rūpėjo būtent V.Landsbergio nuomonė, A.Pangonis nesugebėjo motyvuotai paaiškinti. A.Pangonis iš dalies patvirtino dabartinio kariuomenės lauko pajėgų vado brigados generolo Arvydo Pociaus žodžius, pasakytus viename iš ankstesnių komisijos posėdžių, kad J.Abromavičius iš miško grįžusius savanorius vėl ragino ten išeiti.
Pasak A.Pangonio, J.Abromavičius ragino kuo greičiau baigti susirinkimą, vykusį kitą dieną po savanorių sugrįžimo, tvirtindamas, kad visų namuose laukia šeimos. A.Pocius, tuomet ką tik tapęs SKAT vadu, replikavo, kad jo niekas čia nelaiko, o J.Abromavičius išeidamas tarstelėjo: „Tai ką, grįžtame atgal?” A.Pangonio teigimu, tokia J.Abromavičiaus frazė nesenų įvykių kontekste nuskambėjo dviprasmiškai.
Susikirto du kartus
Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Simutis, 1993 m. buvęs Seimo komisijos, kuri derėjosi su maištavusiais savanoriais, narys, komisijos narius vakar iš anksto perspėjo, kad jo pasakyti žodžiai „galbūt įskaudins J.Abromavičiaus vaikus”, o jis pats dėl jų rizikuos būti paduotas į teismą.
Signataras teigė ne itin gerai pažinojęs J.Abromavičių, tačiau du kartus buvo su juo rimtai susikirtęs. Pirmasis toks susidūrimas įvyko, pasak L.Simučio, dėl to, kad J.Abromavičius tą vakarą, kai jau buvo sutarta, jog savanoriai sugrįš iš miško, į visas SKAT rinktines išsiuntinėjo faksogramą apie neva rengiamą maištininkų stovyklos šturmą.
L.Simučio teigimu, jeigu prieš miške įsikūrusius savanorius būtų buvusi panaudota jėga, juos ginti būtų stoję visi 12 tūkst. Lietuvos savanorių, o šalyje būtų kilęs pilietinis karas. „Ar toks J.Abromavičiaus elgesys nebuvo kurstymas? Ne provokacija?” – klausė signataras, pateikdamas komisijai faksogramos kopiją.
Antrasis asmeninis konfliktas su J.Abromavičiumi, pasak L.Simučio kilo tuomet, kai buvęs Kauno rinktinės štabo vadas užsipuolė savanorius per vieną Savanorių kūrėjų sąjungos renginį.
Nuvertino surinktą informaciją
L.Simutis vakar pareiškė, kad J.Abromavičiaus nužudymo mįslę galbūt būtų galima išspręsti išnagrinėjus, kodėl J.Abromavičius 1996 m. puolė tuometinį krašto apsaugos ministrą Česlovą Stankevičių. Pasak L.Simučio, Č.Stankevičius už savo darbą derantis dėl Rusijos kariuomenės išvedimo buvo „nekenčiamiausias mūsų politikas Maskvoje”, tuo tarpu J.Abromavičius tvirtino, kad Č.Stankevičius irgi buvo įsivėlęs į pakaunės įvykius. „Jei ant Č.Stankevičiaus, kuris net miške nebuvo, pilamas nepagrįstas purvas, tai be Maskvos rankos tai tikrai negalėjo įvykti”, – samprotavo L.Simutis.
Jo manymu, J.Abromavičių tokiam elgesiui galėjęs sukurstyti Lietuvoje veikęs Rusijos įtakos agentas. Signataras tikino, kad parlamentarai, nagrinėdami J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, turėtų atsižvelgti į jo kilmę. „Jo senelis 1945 m. buvo sušaudytas Lietuvos partizanų, nes buvo aršus bolševikas. Tėvas darbinę veiką pradėjo būdamas stribas, liaudies milicininkas. Be to, tėvas iki 1991 m. pučo buvo Mykolo Burokevičiaus partijos sekretorius”, – sakė L.Simutis.
Savanoriai vis dar ginkluoti
Buvęs SKAT Kauno rinktinės mokymo centro vadas Arūnas Stašaitis komisijos nariams ilgai pasakojo apie padėtį SKAT praėjusio dešimtmečio pradžioje, tvirtindamas, kad rinktinės vadovybė nesirūpino savanorių apginklavimu ir apmokymu, o vietoje to siekė komercinės naudos – siuntė savanorius saugoti įvairių privačių objektų ar lydėti krovinius.
A.Stašaitis, kaip ir A.Pangonis, pasakojo, kad įsakymas sutelkti ginklus vienoje vietoje sukėlė didelį savanorių nepasitenkinimą, kadangi daugelį tų ginklų patys savanoriai pirko už savo pinigus, „apiplėšinėdami šeimas”. „Valstybė mus ragino ginkluotis ir ginti parlamentą. Buvo pažadėta, kad ginklai iš savanorių nebus atimti, o paskui staiga juos liepė atiduoti. Netrukus prasidėjo savanorių, turinčių ginklus, areštai ir teismai”, – su nuoskauda kalbėjo A.Stašaitis.
Jis taip pat prasitarė, kad ir iki šiol kai kurie savanoriai išsaugojo nelegalius ginklus, įsigytus tais metais. Paklaustas, kiek tokių savanorių gali būti, A.Stašaitis pagalvojęs atsakė: „Koks pusšimtis.”
Kalbėdamas apie J.Abromavičių, A.Stašaitis jį kaltino nesugebėjimu atlikti savo pareigų ir užtikrinti tvarkos rinktinėje. „Jis nebuvo vadas, jis neturėjo jokių vado savybių”, – teigė A.Stašaitis.
Buvęs SKAT Kauno rinktinės vado pavaduotojas Stanislovas Adamonis vakar pasiprašė, kad jo liudijimų negirdėtų pašaliniai asmenys, tad žurnalistai iš komisijos posėdžių salės buvo išprašyti. Kai kurie ankstesni liudytojai teigė, kad S.Adamonis savanorių maišto metu buvo davęs žodinį įsakymą nušauti J.Abromavičių, tačiau ir šį teiginį, ir ką nors kita pats S.Adamonis vakar žiniasklaidai komentuoti atsisakė.