Daugiau nei tris dešimtmečius Kauno muzikiniame teatre dainavęs, solidų asmeninį jubiliejų pažymėjęs Aloyzas Domeika visus savo vaidmenis vadina reikšmingais
Aloyzas Domeika yra vienas tų menininkų, kurių kūryba palieka ryškų pėdsaką teatro istorijoje. Teatro gerbėjų atminty įsirėžė daug jo sukurtų spalvingų ir meistriškų vaidmenų, labai aukštas jo tenorinis balsas, muzikalumas, o kolegos prisimena jį kaip didelį pokštininką ir aštrialiežuvį. Būtent jis būdavo aktyviausias naujai į teatro trupę įsiliejančių solistų „krikštytojas”.
Kauno muzikiniame teatre rodytas spektaklis Johano Štrauso operetė „Vienos kraujas” buvo skirtas dainininko 80-mečiui. Šioje operetėje jis sukūrė įsimintiną Grafo Cedlau vaidmenį.
Norėjo dainuoti, teko šokti
A.Domeika iš prigimties buvo labai muzikalus, tėvų skatinamas dar vaikystėje savarankiškai smuikuodavo, o vakarais uoliai dalyvaudavo šeimyninės kapelos saviveikliniuose koncertuose. Vėliau A.Domeikos pedagogu Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje buvo žinomas praeityje dainininkas Juozas Babravičius. Studijų metu A.Domeika dirbo Lietuvos valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje, kuriame ne tik dainavo, bet ir šoko.
Prisiminimais apie šį laikotarpį A.Domeika yra dalijęsis su teatrologe D.Klimauskaite: „1948 m. buvo skelbtas konkursas į „Lietuvos” ansamblio chorą. Aš padainavau, bet manęs nepriėmė, nes J.Švedui pasirodė per aukštas, „neansambliuojantis” mano balsas. Tad nusiuntė šokti pas Juozą Lingį. Ten atšokau 3500 šokių. Dainuoti pradėjau J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pas J.Babravičių, dar mokiausi dainavimo privačiai pas puikią pedagogę E.Karvelienę, kuri iš manęs net užmokesčio neėmė.
Tuomet buvo madingi įvairūs sceniniai montažai. Aš juose turėjau įvairių vaidmenukų su proza. Dirbome su B.Dauguviečiu, S.Nosevičiūte, E.Žalinkevičaite. Tuomet jau buvau tapęs ansamblio solistu, mane dainuojantį išgirdo režisierė Regina Senkutė ir pakvietė į Kauno muzikinį teatrą. Tapau antros kategorijos teatro solistu. Jau buvau vedęs Filomeną Viržonytę (dirigento Vytauto Viržonio seserį), persikėlėm abu iš Vilniaus į Kauną. Tai buvo 1956 metais…”
Patikėtos tenorų partijos
Pirmasis A.Domeikos susitikimas su žiūrovais įvyko I.Kovnerio muzikinėje komedijoje „Akulina”.
Teatrui tuo metu tenoras buvo itin reikalingas, palaipsniui dainininko karjerą baigė ir pradėjo režisuoti spektaklius Rostislavas Andrejevas, tad naujas solistas pasirodė kaip tik laiku. A.Domeikai buvo patikėtos tenorų partijos visos tuo metu statomose operose. Nežiūrint to, kad dainininko balsas buvo lyrinis, jo operinį repertuarą sudarė ne tik lyrinio, bet ir dramatinio tenoro partijos. Pastarųjų interpretacija pasižymėjo jausmingumu, tam tikru poetiškumu.
Apie savo vaidmenis dainininkas pasakojo: „Pirmasis vaidmuo buvo Nadiras Ž.Bizė operoje „Perlų žvejai”. Man tuomet buvo trisdešimt metų. Režisierė Regina Senkutė „įvedė” mane į savo spektaklį „Karmen”, dainavau Remendadą. Ji ypač intensyviai dirbdavo, iškankindavo ir mus, ir pačią save, bet rezultatą pasiekdavo. Mėgau dainuoti Popovičių M.Musorgskio „Soročincų” mugėje”. Tai buvo atokvėpis nuo rimtų operinių vaidmenų. Popovičius – šaržuotas šelmio popo vaidmuo, kur ir vokale, ir plastikoje galėjai pasitelkti įvairiausių spalvų, nors dainavimas yra aukštas. Kai atėjau į teatrą, „Traviata” jau buvo pastatyta. Per mėnesį parengiau Alfredo vaidmenį. Ypač man patiko jį dainuoti su Stase Rapaliene, nors Violeta nebuvo pats geriausias jos vaidmuo, puikiausia ji buvo Baterflai, bet Stasės emocionalumas man labai padėjo „Traviatoje”. Hercogą „Rigolete” irgi parengiau per trumpą laiką, gal todėl pradžioje labai jaudindavausi, buvo ir neišbaigtų vietų, ypač ansambliuose, bet padėjo didelis noras gerai padainuoti šią partiją. Kiek repetuota su dirigentu ieškant konkrečiai operai būdingos stilistikos: vienokia ji Dž.Verdžio „Simonui Bokanegrai”, o Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjuje” muzika žaisminga, laki, taigi ir mano Almaviva jau visai kitoks. Dž.Pučinio operose „Bohema” ir „Madam Baterflai” dainavau Rudolfą ir Pinkertoną. Plačios kantilenos, itin emocionali muzika mano lyriniam tenorui teikdavo dramatiškesnių spalvų. Š.Guno „Fauste” jaunąjį Faustą dainavau aš, o senąjį – V.Kukaitis, ši muzika mane tiesiog užliūliuodavo. Princą A.Dvoržako „Undinėje” dainavau jau pasiekęs brandos. Nepaprastai mėgau dainuoti, ir visi mano vaidmenys man reikšmingi. Tik dabar, pažvelgus atgal, atrodo, kad jaunystėje pernelyg lengvai viskas pavykdavo.”
Perprato operetės ypatybes
Plėsdamas savo operinį repertuarą, A. Domeika pradėjo kaskart vis daugiau dėmesio skirti muzikinės frazuotės raiškumui, intonavimo tikslumui ir kartu psichologiniam kuriamų vaidmenų gilumui. Solistas sėkmingai dainavo ir operetėse. Šio žanro herojai suteikė galimybę dainininkui pademonstruoti savo skambų tenorą, o įgimtas humoro jausmas praturtino jų paveikslus įvairiais komiškais niuansais.
Sukurti vaidmenys rodė, jog jis perprato pagrindines operetės ypatybes: atlikimo lengvumą, žaismingumą, plastikos grakštumą, jo atliekami monologai ir dialogai, kai to reikalavo muzikinė dramaturgija, organiškai pereidavo į dainavimą sudarydami meninį spektaklio vientisumą.
Dainininkas sugebėdavo pavergti publiką net ir nedideliais vaidmenimis. B.Kirverio operetėje „Tik svaja” jis atliko epizodinį vaidmenį – Elgetą. Šio personažo daina, žiūrovams pageidaujant, būdavo kartojama ir spektaklio metu, beje, ji dažnai skambėdavo ir per radiją. Solistas pasakojo, kad ir kur koncertuotų, visi pageidaudavo Elgetos dainos: „Ji man, tiesą sakant, jau buvo gerokai įkyrėjusi, o kartą koncerte ją dainuodamas užmiršau žodžius, tai publika vos ne choru man žodžius pasufleravo…”
Kūrybinis A.Domeikos diapazonas buvo platus ir atitiko įvairialypį Kauno muzikinio teatro profilį.
Neapsiribojo teatru
Dainininko kūryba vien teatru neapsiribojo, jis vadovavo chorui, ansambliams, dramos būreliams, dirbo ir Filharmonijoje, su kolegomis dainininkais apvažinėjo visą Vidurinę Aziją, dalį Rusijos. A.Domeika garsėjo pasirodymais drauge su dainininku Vytautu Blažiu, jų duetas buvo ypač populiarus.
A.Domeikos talento gerbėjai dažnai galėjo klausytis mėgstamo dainininko per radiją – 1957 metais buvo išleistas italų kompozitorių dainų rinkinys, jį harmonizavo kompozitorius B.Gorbulskis, o atlikti dainas pakvietė A.Domeiką. Solistas buvo kviestas ir į Vilniaus operos ir baleto teatrą padainuoti Alfredo ir Almavivos partijas.
Solistas sukūrė ir komiškų, charakterinių personažų, kiekvienam rasdamas tik jam būdingų vokalo ir plastikos bruožų, tai – Populeskus „Maricoje”, Don Pedras „Meile nežaidžiama”, baronas Zeta „Linksmojoje našlėje”, Leopoldas „Silvoje”, ypač išskyrė Vano Pantiašvilis G.Kančeli muzikinėje komedijoje „Piršlės išdaigose”, Džimas vodevilyje „Kaip susigrąžinti vyrą” ir grafas Cedlau J.Štrauso operetėje „Vienos kraujas”.
Kauno muzikinio teatro scenoje A.Domeika dainavo beveik 35 metus ir jo sukurti vaidmenys tarsi mozaikos gabalėliai sudėliojo talentingo menininko, neeilinės asmenybės paveikslą.