Neseniai keturių valstybių atstovai (Švedijos, Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos), pagal projektą pavadinimu „2 x 2 Education by people”, kuriam buvo ruošiamasi pusę metų, susitiko Klaipėdoje. Šiame projekte iš viso dalyvavo 60 žmonių. Projektą jau ne pirmus metus organizuoja Švedijoje esanti Litorinos liaudies aukštoji mokykla. Projekto partneriai Rusijoje – Kaliningrado Švietimo centras, I. Kanto valstybinis universitetas, Baltarusijoje – Švedų kalbos studijų centras Minske, Lietuvoje – Klaipėdos universiteto Skandinavistikos centras.
Projektu siekiama, kad iš skirtingų valstybių žmonės sužinotų daugiau vieni apie kitus. Įvairaus amžiaus žmonės iš Švedijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos, kurie mokosi švedų kalbos (projektas vyko švedų kalba), pusę metų skaitė laikraščius ir rinko straipsnius savo šalies žiniasklaidoje apie kitas šalis, dalyvaujančias šiame projekte. Pavyzdžiui, mes, Lietuvai atstovaujanti grupė, studijuojanti švedų kalbą Klaipėdos universitete, rinkome įvairius straipsnius apie Rusiją, Švediją ir Baltarusiją, vertėme juos į švedų kalbą ir siuntėme į specialiai šiam projektui sukurtą interneto svetainę. Šiame internetiniame puslapyje skaitėme ir straipsnius apie Lietuvą, kurie buvo publikuoti kaimyninių šalių žiniasklaidoje.
Buvo įdomu išgirsti iš ten gyvenančių žmonių lūpų, ką jie galvoja apie Rusijos ir Baltarusijos valstybių tarpusavio santykius. Diskutavome, kodėl vis daugiau jaunų žmonių, gyvenančių Švedijoje, tampa „pensininkais”. Jauni žmonės naudojasi jiems palankiomis sąlygomis ir tampa tiesiog valstybės išlaikytiniais. Juk kam dirbti, jei galima nedirbti, jei pašalpos, kurią gauni nedirbdamas, užtenka normaliai pragyventi. Viename Rusijos laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis apie lietuvių antplūdį Sovetsko vaistinėse. Taigi, Rusijos piliečiai manė, kad Lietuvoje išvis nėra vaistų! Tačiau gera buvo išgirsti tokias pavardes kaip E. Nekrošius, A. Cholina – visi žinojo ir gyrė Lietuvos teatrą.
Dienomis diskutavome, o vakarais rengėme kultūrinius vakarus, dainavome švediškas dainas, šokome. Ketvirtadienio vakaras buvo šeimininkų vakaras, t.y. lietuvių. Mes parengėme programą, kurios metu trumpai papasakojome svarbiausius Lietuvos istorijos faktus, giedojome Lietuvos himną, rodėme filmą apie Lietuvą („Skrydis virš Lietuvos”), po kurio visi klausinėjo: „Ar čia tikrai Lietuvoje?”, ir linksmiausia dalis – lietuvių liaudies šokiai, kuriuos šoko visų valstybių atstovai.
Tą vakarą, siaučiant pūgai, visi susitikome vienoje Klaipėdos kavinėje, įteikėme prisiminimo dovanas, paskutinį kartą sudainavome specialiai šiam projektui sukurtą dainą ir atsisveikinome, su viltimi, kad pasimatysime kitais metais jau Baltarusijoje.
Rasa Kvietkutė, KU lietuvių filologijos ir švedų kalbos 3 kurso studentė