Prarastos kartos: vežtis vaikus kartu į užsienį ar palikti juos Lietuvoje seneliams – ne išeitis

Prieš savaitę Šiauliuose gyvenimą savižudybe baigusi dešimtmetė mergaitė motinai buvo grasinusi, kad ji pasikars, jei neparvažiuos namo užsienyje uždarbiaujantis jos tėvas. Nepataisoma tragedija įvyko. Kiekvieną dieną ieškoti laimės užsienyje susiruošia suaugusieji, palikdami savo vaikus seneliams, tetoms ar draugams. Kas geriau: vaiką palikti patikimiems globėjams ar vaiką išsivežti kartu į Angliją ar Ispaniją? Įsitikinome: abejais atvejais kenčia vaikai. Lietuva turi dvi prarastas kartas: tuos vaikus, kurie su tėvais išvyko į užsienį, ir tuos, kurie palikti kitų globai čia, Lietuvoje.

Dauguma nepraneša

Kaip sakė „Šilo aidui” Šilalės rajono policijos komisariato Migracijos poskyrio specialistė Jūratė Stonienė, praėjusiais metais 36 rajono gyventojai deklaravo Migracijos tarnybai apie išvykimą nuolatos gyventi užsienyje. Iš šio skaičiaus – trys vaikai iki 16-os metų. Du iš jų išvyko svetur su vienu iš tėvų, o vienas vaikais – su abejais. „Neabejotinai, išvykusių gyventi į užsienį gyventojų, taip pat ir vaikų, yra daugiau, tačiau tik maža dalis gyventojų Migracijos tarnybai deklaruoja išvykimą nuolatos gyventi užsienyje”, – sakė J. Stonienė

Mokosi Airijoje

Šilališkių Almos ir Vyto R. šeima jau dvejus metus gyvena mažame Airijos miestelyje, kuriame vyras dirba vietiniame mėsos perdirbimo ceche. Kartu su tėvais į užsienį iškeliavo ir aštuonerių metų Mantas. Mama džiaugiasi ne tik vyro galimybe uždirbti pragyvenimui visai šeimai, bet ir sūnaus sėkme mokykloje. „Vaikas jau pramoko angliškai, o mokykloje Airijoje jam sekasi, net gerai nemokant kalbos geriau nei Lietuvoje”, – pasakojo mama, trumpam sugrįžusi į Lietuvą, Šilalę.

Padėtis – be išeities

Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinės mokyklos direktorius Arūnas Aleksandravičius „Šilo aidui” teigė, kad mokykloje buvo atvejų, kuomet tėvams išvykus uždarbiauti į užsienį, sušlubuoja vaiko drausmė, pamokų ir renginių lankomumas. Dar daugiau atsiranda problemų, jeigu į užsienį išvyksta ir pats vaikas. „Grįžimas – visada pats skausmingiausias. Praėjusiais metais iš Ispanijos į mokyklą sugrįžo vienas pradinukas. Jo adaptacija mokykloje buvo labai sunki”, – prisiminė direktorius. „Visi įsivaizduoja, kad užsienyje vaikai lengvai išmoks anglų kalbą, įgys europinės patirties. Taip neįvyksta. Esu nekartą bendravęs su užsienyje dirbusiais tėvais: dauguma jų gyvena uždarame rate. Ispanijoje ar toje pačioje Anglijoje, gyvenant ir dirbant lietuvių bendruomenėje, anglų kalbos net neprireikia, užsienio mokyklose mokymosi programos yra paprastesnės ir lengvesnės, dažnai net keliomis klasėmis, todėl vaikai praranda įgytus įgūdžius, žinias. Sugrįžus į Lietuvą, jų atsilikimas tampa akivaizdus. Net jeigu vaikas ir lieka, tėvams išvykus į užsienį, čia, tėvų nebuvimas visada neigiamai paveikia vaiką. Močiutė niekada neduos to, ką duoda tėvai. Padėtis – be išeities, tarsi uždaras ratas. Gal tokiems vaikams galėtų labiau padėti socialiniai darbuotojai? Bet ir vėl – kodėl ta pagalba turi būti teikiama kitų vaikų, kuriems ji reikalinga, sąskaita?”, – svarstė A. Aleksandravičius.

Mokyklos nelanko du vaikai

„Kad išvažiavus tėvams į užsienį, vaikai nelankytų mokyklos, tokių duomenų neturime”, – sakė Švietimo skyriaus vyr. specialistė Onutė Aurylienė. Bet ji girdėjusi, kad tokiais atvejais pašlyja vaikų santykiai su artimaisiais, drausmė, požiūris į mokyklą. Pasak specialistės, šiuo metu rajone yra du tos pačios šeimos iki 16 – os metų vaikai, kurie nelanko mokyklos. „Jų mama – riboto intelekto, vaikai taip pat lankė specialių poreikių grupę, šeima dažnai keliasi iš vienos vietos į kitą”, – sakė ji.
Informacijos apie į užsienį išvykusius mokyklinio amžiaus vaikus Švietimo skyrius neturi.
Nesvarbu, ar tėvai išsiveža vaikus į užsienį, ar jie lieka čia su artimaisiais, vaikai kenčia.
Lietuvoje formuojasi dar viena prarasta karta, o išeities nėra.