Laiką žmonija skaičiuoja jau daugiau kaip 5000 metų, nuo tada, kai buvo išrastas pirmas saulės laikrodis Egipte.
Laikrodžiai – tarsi mūsų gyvenimo kontrolieriai. Nors minutės trukmė vienoda visame pasaulyje, mums minutės būna tokios skirtingos – lekia nesuvokiamu greičiu, kai turim daug skubių darbų ir „sustoja”, kai laukiam ko nors be galo svarbaus. Dieną pradedame ir baigiame žvilgčiodami į laikrodžius. Laikrodžiai „apsigyveno” mūsų namuose ir atlieka ne tik laiko skaičiavimo funkciją, jie netruko tapti svarbia interjero detale.
„Visuomenėje laikrodis yra ženklas apie žmogaus išprusimą, socialinę padėtį, skonį, mokėjimą tinkamai panaudoti brangų daiktą”, – teigia etnologė Vida Savoniakaitė. Nors laikrodis įsibrovė į kiekvieno iš mūsų kasdienybę ir namus, vis tiek liko galimybė jį pritaikyti pagal savo pačių norus ir poreikius. Bet ar tikrai reikia laiko matuoklio kiekviename kambaryje? Kokia laikrodžio tikroji funkcija kiekviename iš kambarių?
Žadintuvas – miego kontrolierius
Diena prasideda ir baigiasi miegamajame. Taigi kiekvieną miegamąjį puošia bene būtiniausias šio kambario akcentas – žadintuvas. Populiariausi – nedideli žadintuvai, pastatomi ant stalelio prie lovos, kur juos lengva pasiekti.
Pagrindinės miegamojo kambario laikrodžio savybės – žadintuvo funkcija ir tylus veikimas. Kauniečio Manto nuomone, laikrodis galėtų būti ir kaip namus puošiantis baldas – stipri, stilizuota interjero detalė. Geriausiai atrodytų – su švytuokle. Nepaisant visko, tylus laiko matuoklio veikimas būtų didelis pranašumas – vis dėlto miegamajame reikalinga ramybė.
Skirtingai nei dabar, anksčiau populiariausi ir prieinamiausi buvo mechaniniai žadintuvai. Beveik visi jie buvo vienos formos ir dviejų skirtingų dydžių, maža spalvų palete, itin triukšmingi. Dabar vis labiau populiarėja elektroniniai žadintuvai – paprasto arba įmantresnio dizaino, kartais – kartu su radijo imtuvo funkcija.
Svetainė – dideliems laikrodžiams
Visais laikais kambaryje, kur susirenka visa šeima, svetainėje, puikuodavosi puošnesni ir masyvesni laikrodžiai. Ilgą laiką itin populiarūs buvo švytuokliniai, smulkiomis dekoratyvinėmis detalėmis ir keliais stambesniais akcentais puošti laikrodžiai. Dažniausiai padaryti būdavo iš medžio – tamsūs ir šviesūs, derinami prie interjero dizaino.
Dabar dažną svetainės kambarį puošia ne brangūs ir itin masyvūs pastatomieji, bet kiek smulkesni elektroniniai ar mechaniniai laikrodžiai. Neretai naudojami pakabinami, įvairių medžiagų ir spalvų laiko matuokliai: nuo permatomų stiklinių su vos įžiūrimais arabiškais skaičiukais, iki medinių šiltų, kiek ryškesnių spalvų, su išraitytais romėniškais skaičiais. Tokius laikrodžius lengva priderinti prie bendro kambario dizaino: baldų, šalia kabančių paveikslų ar kitų svetainės akcentų. Kalbinta vilnietė Eglė pirmenybę teikia dėmesio neatkreipiantiems laikrodžiams – užtektų tik „rodyklių ant sienos”. Tai nerėžia akies, o ir laikrodis vykdo tik savo pagrindinę – laiko skaičiavimo funkciją. Panašiomis mintimis dalijosi ir Mantas iš Kauno: „Svetainėje laikrodis turėtų būti minimalistinio dizaino, metaliniais rėmeliais, juodu ciferblatu.”
Praktiškumas ar grožis?
Reta šeimininkė įsivaizduoja virtuvę be laikrodžio – čia jis itin svarbus pagalbininkas gaminant maistą. Kiek sudėtingesnės virtuvės „atmosferos” ypatybės (aukštesnė temperatūra, garai ir kita) lėmė praktiškesnį požiūrį į baldus ir akcentus.
Virtuvėje šeimininkauti mėgstanti studentė Giedrė mano, jog laikrodžio esminė funkcija virtuvėje pagalbinė: „Juo turi būti patogu naudotis, kad nepražiopsotum nustatyto virimo ar kepimo laiko.” Jai svarbu, kad laikrodžiuose su rodyklėmis būtų kuo smulkesnės padalos – netgi sekundžių tikslumu, nes tada tai itin patogu. Studentės nuomone, dizainas turėtų būti mielas širdžiai – tradiciniai apvalūs plastmasiniai – neįdomūs, reikėtų kokios įdomesnės, pavyzdžiui, amebos formos, šaltesnių atspalvių laiko matuoklio. Daugelio pamėgtų į buitinius prietaisus įmontuotų elektroninių ar mechaninių laikrodžių Giedrė nemėgsta, nors sutinka, kad gali būti ganėtinai praktiška: „Jei tie laikrodžiai būtų montuojami į spintelių dureles, gal ir visai patogu būtų. Tačiau kiek teko matyti, tokie laikrodžiai greitai išsireguliuoja, rodomas laikas pasidaro netikslus.”
Darbui skirti kambariai taip pat retai apsieidavo be šių skubančių pagalbininkų. Žvilgtelėjus šimtmetį atgal, pamatytume, jog vieni populiariausių buvo įvairią laiko trukmę skaičiuojantys smėlio laikrodžiai. Paprasti, nereikalaujantys specialiai jiems skirtos vietos ir praktiški. Vėliau juos išstūmė daug patogesni ir tikslesni mechaniniai laikrodžiai. Informacinių technologijų konsultantas Lukas pasakoja, kad mėgsta nedidelius klasikinio stiliaus antikvarinius laikrodukus, kuriuos būtų galima pastatyti gerai matomoje vietoje. Tačiau jis pripažino, kad laikrodis, kaip atskiras prietaisas, darbo kambaryje nėra būtinybė – dabar jį pavaduoja esantieji kompiuteriuose, mobiliuosiuose telefonuose.
Laikrodžiui vonioje ne vieta?
Atrodo, laikrodis kiekviename kambaryje yra būtinybė. O kaip gi vonios kambarys? Jei skaičiuoti laiką, tai gal skaičiuoti visur?
Užkalbinta vilnietė Eglė sakė, jog laikrodis jai patiktų kaip nedidelė užuomina – pavyzdžiui, įrengtas kartu su apšvietimu ant lubų. Vis dėlto šis laiko matavimo prietaisas vonioje nėra būtinybė. Mergina minėjo, jog laikrodis jai asocijuojasi su nerimu, begaliniu skubėjimu, tad nereikėtų taip prisirišti prie šio prietaiso – nenaudoti jo visur ir visada. Jai antrino ir Lukas, sakydamas, jog anksčiau retai susimąstydavo apie tokį mechanizmą vonios kambaryje. „Laikas vonioje lekia labai greitai, todėl man laikrodis ten visai nereikalingas”, – juokiasi vaikinas.