Kaune Žemuose Šančiuose prieš penketą metų įsikūręs žinomas dainininkas Egidijus Sipavičius džiaugiasi, kad pavasarį aplink jo namus pražysta sodai, o vešlūs medžiai karštą dieną teikia malonų pavėsį. Ir kaimynai čia labai draugiški: susitikę visada pasilabina, pasiteirauja, kaip sekasi. Naujose gyvenvietėse, pasak dainininko, namai daug gražesni, tačiau prie daugelio jų verkiant trūksta žalumos.
„Paaugus sūnui Karoliui 2002 metais nutarėme keisti savo butą į didesnį, tačiau tais laikais namų ir butų kainos buvo panašios, – prisiminė Egidijus. – Taigi kartu ieškojome ir namo. Deja, tuomet visi statė labai didelius namus (po 400 kv. m), o mums reikėjo mažesnio. Teko ilgokai paieškoti. Kartą mano sesuo vietiniame dienraštyje pamatė skelbimą, kad Žemuosiuose Šančiuose parduodamas 120 kvadratinių metrų namas, ir man paskambino. Kai kam Šančiai kėlė tam tikrų asociacijų, o man jie buvo visai priimtini, nes pats esu šančiškis.”
Iškart pasijuto šeimininkas
Kai Egidijus atėjo apžiūrėti pirkinio, namo statyba dar nebuvo baigta: vieni darbininkai tinkavo sienas, kiti dažė, treti tiesė elektros laidus.
„Namas man patiko, buvau pirmas pirkėjas, tad su šeimininku iškart sukirtome rankomis, – pasakojo Egidijus. – Dar neatsitokėjus nuo tokio sandorio (koks įvykis – namą įsigijau!!!) prie manęs pribėgo elektrikas ir ėmė klausinėti: „Šeimininke, kur dėsime kištukinius lizdus? Tada vietas jiems nurodžiau atsitiktinai, gerai neapgalvojęs, dabar matau, kad jų reikėjo daugiau.”
Name – penki gyventojai
120 kvadratinių metrų vieno aukšto su mansarda namas Sipavičiams jau šiek tiek ankštokas. Pirmame aukšte įrengta moderni ir jauki virtuvė-valgomasis su slankiojamuoju baru, kad atvykus svečiams galima būtų padaryti daugiau vietos. Čia dažnai šeimininkauja ir skaniai gamina spagečius Egidijaus žmona Vaida, buvusi šokėja.
Kitoje koridoriaus pusėje esančioje svetainėje prie jaukaus nediduko židinio ant minkšto kilimėlio susirangiusi guli 12 metų kerno terjerų veislės kalytė Lata. Ji, ko gero, ne tik pastoviausia ir ištikimiausia šio namo gyventoja (kiti dažnai būna kelionėse), bet ir akyla namų saugotoja, be to, labai draugiška ir maloni su dažnai šiuose namuose apsilankančiais šeimininkų svečiais. (Mudu su fotografu Lata irgi pasitiko labai draugingai.)
Mansardoje įrengti namo šeimininkų miegamasis ir vaikų kambariai. Viename jų gyvena 21 metų KTU studentas Karolis, kitame – 9-metė moksleivė Liepa.
Interjerą kūrė specialistė
Kadangi namo sienos jau buvo baigtos, apšiltintos ir sutvarkytas šildymas, tad šeimininkui teko tik kiek pakeisti planavimą (salonas ir virtuvė-valgomasis buvusių šeimininkų buvo suplanuoti kaip visiškai simetriški kambariai).
„Pradžioje maniau, kad interjerą kursiu pats, nes tai jau buvau daręs ankstesniame bute, jis visiems patiko. Vėliau persigalvojau, nutariau kreiptis į pažįstamą architektę Ramunę Bernadišienę. Ir neapsirikau. Ji sukūrė tais laikais labai modernų interjerą, parinko spalvas, baldus, reikiamoje vietoje sukabino šeimos gyvenimo akimirkas primenančias nuotraukas, paveikslus, net patarė, kaip planuoti kiemelį. Ramunės idėja – ir natūralių raudonų plytų sienų, ir palangių apdaila bei laiptai į mansardą. Tai ne tik laiptai, bet ir lentynos daiktams padėti. Jie padaryti iš balinto klevo – natūralus klevas truputį pabalintas melsvu beicu. Ant laiptų dažnai numetame ir raktus, visada rasi, niekaip neprisiruošiu pakabinti raktinės”, – teisindamasis ir traukdamas iš stalčiaus naują raktinę, kad pagaliau pritvirtintų, pasakojo Egidijus.
Paisė visų patarimų
Architektė Ramunė savo ruožtu gyrė buvusius klientus: „Dirbti su
Sipavičiais buvo labai malonu, nes užsakovas labai daug darbų darė savo rankomis, tas retai pasitaiko, o svarbiausia – klausė visų mano patarimų. Prisimenu, kartą turėjau skubiai išvykti, bet paskambino Egidijus ir labai prašė atvažiuoti. Atlėkiau, o jis klausia, ar nesugadins interjero, jei šaldytuvą iš vienos vietos perstums į kitą. Taigi derino kiekvieną sprendimą, o tai labai malonu architektui.
Prisimenu, kaip rengėme vaikų kambarius. Liepa tada buvo dar labai maža, todėl jos kambarį pasiūliau daryti labai vaikišką, žaismingą. Visas sienas ir lubas išdažėme vis kitokiomis pastelinėmis spalvomis. Karolis tada buvo paauglys, todėl jam parinkau rimtesnes, vyriškesnes ir šaltesnes spalvas – žalsvą, melsvą, o langą, kad nebūtų nuobodu, nudažėme geltonai.”
Netikėti sprendimai
Pasak specialistės, būsto interjeras visada kuriamas atsižvelgiant į tuose namuose gyvenančių žmonių charakterį, gyvenimo būdą, čia negali būti jokio architekto diktato, nes interjeras turi tikti konkrečiam žmogui, konkrečiai šeimai, tad architektė džiaugėsi, kad ji Sipavičius šiek tiek pažinojo, todėl jai dirbti nebuvo sunku.
„Kadangi statant namą buvo naudota labai daug senovinių rudų plytų, tai jomis dekoruoti sienas sumaniau neatsitiktinai, nes visada reikia išnaudoti gerą medžiagą, – teigė architektė, – Labai džiaugiuosi šiuo savo sumanymu, ypač palangėmis. Žinoma, tai neįprasta, ir Egidijų reikėjo labai ilgai įkalbinėti, įtikinėti. Be to, tai padaryti nebuvo lengva, nes tai kruvinas darbas. Senas raudonas plytas reikėjo atsargiai supjaustyti, kiekvieną išpjautą dalį apšlifuoti rankomis ir dar tinkamai paguldyti, kad gražiai atrodytų. Labai daug dirbo Egidijus ir sūnus Karolis, patys šlifavo, dailino.
Kitas mano (manau, ne mažiau vykęs sprendimas) pasiūlymas – ant sijos koridoriuje uždėti nerūdijančio plieno lakštą. Tai tarsi namo širdis, šeimos tvirtybės simbolis. Vaida labai daug stengėsi sodindama ir puoselėdama augalus. Dar prisimenu, kad buvo labai didelė diskusija dėl pagalbinio statinio kieme. Egidijui atrodė, kad jis nereikalingas, o vėliau visi džiaugėsi, jog yra kur padėti kad ir grėblį. Ten suplanavau dar garažą ir pirtelę.”
Kadangi šis namelis, kaip ir kiti šioje Šančių gatvelėje, yra gana kuklus ir nedidelis, pasak architektės, norėjosi jį pagyvinti neįprasta spalva. Tad ji ilgokai turėjo įkalbinėti šeimininką, kad šis namą nudažytų pilkai mėlyna spalva ir šiame fone aprėmintų raudonomis langinėmis. Šitaip namelis tiesiog šviečia išsiskirdamas iš kitų. Jaukumo ir originalumo jam dar suteikia natūralių akmenų vingiuotas takelis, miško laukymę primenantis kiemelis ir lauko ugniakuras, iš čia orams atšilus pakvimpa kepsniais.
Visos namo statybai ir interjerui naudotos medžiagos nesudėtingos, nebrangios, bet kartu jos suteikia nameliui originalumo ir išskirtinumo. Tą pripažįsta net gan kritiškai apie kitus namus atsiliepiantis kaunietis architektas Audrys Karalius.
Į sostinę nesikraustytų
Kai lankiausi Sipavičių šeimoje, žmona Vaida buvo išvykusi darbo reikalais į Vilnių, dukra Liepa buvo mokykloje, o sūnus Karolis sėdėjo savo kambaryje prie knygų (sesija – rimtas dalykas). Taigi su mumis bendravo ir savo valdas aprodė pats šeimininkas Egidijus ir jo draugiška kalytė Lata. Paprastai į namus visa šeimyna susirenka tik vakare, žinoma, jei Egidijus neužtrunka Vilniuje ar Klaipėdoje su koncertais.
Paklaustas, ar dabar keistų šį savo namelį į butą, Egidijus susimąstė: „Kartais pagalvoju, kad galbūt komfortabilus butas daugiaaukščiame, kai pro langą matyti gražus vaizdas, mums būtų geresnis variantas. Mat turime ne tik šį namą, bet ir žmonos tėvų sodybą Žemaitijoje prie Platelių ežero. Nėra didelio skirtumo tarp to, ką čia turiu ir ką turiu ten. Tokie patys namų ūkio darbai, tokie patys malonumai. Vasaromis Kaune beveik nebūname, gyvename Žemaitijos sodyboje, kur yra 7 arai žolės ir dalis miško, du namai, pirtis, vasaros virtuvė. Todėl man tenka ir ten, ir čia viską prižiūrėti, o tai atima daug jėgų. Būtų koks butas, tai nebūtų tokio vargo. Tačiau Kauno į Vilnių nė už ką nekeisčiau, nes Kaunas yra Lietuvos viduryje, iš čia man arčiau nukakti ir į Klaipėdą, ir Vilnių. Kartais Vilniuje tenka užsibūti ir nespėju grįžti į namus, tad kartais pagalvoju, ar nevertėtų ir Vilniuje įsigyti nedidelį butuką. Prieš Naujuosius metus dvi savaites iš Vilniaus negalėjau sugrįžti namo, tad teko laikinai išsinuomoti butą.”
Atostogauja Sipavičiai du kartus per metus. Rudenį vyksta į šiltus kraštus prie jūros pratęsti vasaros, o žiemą traukia į kalnus slidinėti. Dabar laukia, kad gerai pasnigtų ir būtų galima krautis kuprines.