Nepaprastas Aloyzo Stasiulevičiaus kelias

Pristatytas solidus apie penkerius metus rengtas daugiau kaip 250 puslapių dailės albumas „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba“, kurį lietuvių ir anglų kalbomis išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla

Du mėnesius Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje veikė vieno garsiausių mūsų dienų dailininkų Aloyzo Stasiulevičiaus retrospektyvinė kūrybos paroda. Simboliška, kad paskutinę ekspozicijos dieną prie gerai žinomų ir vis naujai nušvintančių tarptautiniu mastu pripažintų drobių įvyko albumo „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba“ sutiktuvės.

Autoriaus žodis

Tai ne tik įspūdinga, bet ir ypatinga knyga šalies knygų leidyboje. Dailėtyrininkė, įvadinio teksto autorė dr. Nijolė Tumėnienė atkreipė dėmesį į tai, kad šis dailės albumas iš kitų panašių leidinių skiriasi savo struktūra – jis pirmasis, pradedamas paties dailininko parašytu tektu. „Stasiulevičius – vienas nedaugelio dailininkų, kurie ne tik valdo žodį, moka ir turi ką pasakyti, pats dažnai rašo apie dailininkus, – kalbėjo Tumėnienė. – Tai išskirtinis dailininko bruožas. Todėl knyga pradedama tapytojo įvadu į savo kūrybą „Kūrybos erdvė, laisva minčiai, svajonei, meilei“. Jis apžvelgia savo gyvenimo etapus, išsako požiūrį į kūrybą, kalba apie tai, kas jam svarbiausia mene.“

Daugiasluoksnė tapyba

Tik po to pristatomi dailėtyrininkės straipsnis, tapybos darbai, kiti dailės albumams būdingi skyriai. Pasak Tumėnienės, rengiant leidinį teko peržiūrėti labai daug darbų, atrinkti svarbiausius. Jų daugiausia dailininko dirbtuvėje ir asmeninėse kolekcijose. Yra ir muziejų įsigytų drobių. Visi knygos darbai suskirstyti į ciklus. Tai „Sienos“ (1966-1970), „Vilniaus panoramos“, „Baroko skulptūros“, „Verbos“, „Muzikinis“, „Kristaus kančios istorija“, „D’apres“, „Žvaigždynai“ (1991-2002). Kiekvienas jų pradedamas dailininko žodžiais: jie atskleidžia, ko menininkas siekė kurdamas vieną ar kitą ciklą.

Dailėtyrininkės tekste analizuojama Stasiulevičiaus kūrybos raida, tapybos muzikalumas, kolorito, motyvų prasmės. „Svarbiausia Stasiulevičiaus mieste – Vilniaus istorija, kultūros atminimas, praeities dvelksmas, – kalbėjo Tumėnienė. – Todėl tokia daugiasluoksnė dailininko tapyba, koliažai, per kuriuos menininkas siekia kuo daugiau pasakyti apie Vilnių ir jo istoriją.“

Muzikos garsai ir poezija

Stasiulevičiaus tapybos albumas, pasak Vilniaus dailės akademijos leidyklos direktoriaus Mariaus Iršėno, – ilgas, sudėtingas penkerių metų darbas. Direktorius vertina ir didžiuojasi, kad tapytojas būtent jų leidykla tikėjo bei pasitikėjo. „Albumo ir jo pristatymo šventės nebūtų, jei ne knygos sudarytojos Aušros Poškutės ir dailininkės Sigutės Chlebinskaitės užsispyrimas bei atkaklumas“, – įsitikinęs Iršėnas. Joms, redaktorei Teresei Valiuvienei, maketuotojai Gražinai Kazlauskienei ir kitiems prisidėjusiems prie knygos leidimo įteikė gražiausių gėlių.

O štai spaustuvės „Petro ofsetas“ generalinis direktorius Petras Kalibatas įsidėmėjo posakį, kad iš Stasiulevičiaus darbų sklinda muzika. Todėl pasakojo, jog spausdinant albumą siekė, kad „muzikos garsai skambėtų popieriuje“.

Puikios kokybės leidiniu pasidžiaugė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Vaclovas Krutinis, tapytojo kolega ir bičiulis Leonardas Tuleikis, muziejaus direktorius Romualdas Budrys. „Versdama knygos lapą po lapo pirmiausia regiu poetišką dailininko žvilgsnį į Vilnių, kurio tokia išskirtinė istorinė praeitis. Ji žiauri, negailestinga, bet vis dėlto triumfuojanti, – kalbėjo dailininkė Dalia Mataitienė. – Per abstrakčių dailės formų kalbą ryškiai skleidžiasi poetinis Stasiulevičiaus žodis, įrodantis, jog poezija – ne tik žodinės, literatūrinės kalbos privilegija. Jos erdvės kur kas platesnės.“

Idėjų erdvė

„…žiūriu į senus pergamentus, į rūdis ant ginklų, į švytintį aukso žiedą, pažaliavusį vario indą, atkastų kapų pelenus, bandau suvokti praeities formų – senų knygų, vėliavų, valstybės ženklų – kalbą. Kartais rasta šukė ar atšipę kardo ašmenys teikia netikėtų plastinių idėjų“, – tai pirmieji Stasiulevičius sakiniai, tarsi viso leidinio, kūrybos ir gyvenimo moto.

„Knyga – atspindi mano kūrybos kelią, kuriame nėra nei pradžios, nei pabaigos, – per albumo pristatymą kalbėjo tapytojas. – Tame sudėtingame kelyje, kur kūrybos viršukalnės ir slėniai, surašyti mano visi estetiniai ir visuomeniniai idealai.“

Dailininkas pasakojo, kad sutiko puikių žmonių, tarp jų ypač daug menininkų. Ypatingos pagarbos vertas buvęs Tretjakovo galerijos Maskvoje direktorius, kuris 1989 metais per Stasiulevičiaus personalinę parodą išvijo jam spaudimą dariusius „jedinstvininkus“, pirmasis Rusijoje išdrįso iškabinti trispalvę ir paveikslą „Šv. Kristoforas“ su pavaizduotu drakonu ir Stalino portretu siaubūno akyje.

Daug sunkiau, anot Stasiulevičiaus, jam sekėsi bendrauti su beveik visais mūsų šalies kultūros ministrais… „Tačiau nesu vienišas. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie gyvena kūryba ir jos neišduodami nuolat žengia į priekį, – kalbėjo Stasiulevičius. – Kelias nesibaigia. Kiekvienas esame kelyje.“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.