Sakoma, kad blogi pavyzdžiai užkrečia. Štai Lietuvos popso scenoje sušmėžavo keistas personažas Minedas. Keistas dėl to, kad žmogus, neturėdamas nei muzikinės klausos, nei artistinių sugebėjimų, jau gali žaibiškai užkariauti mūsų pramogų sceną. Maža to, jis gali prikaustyti ne tik žiniasklaidos, bet ir intelektualų dėmesį. Juk pasmerkti Minedą ir jo prodiuserius kone madinga! Pats „herojus” savo kritikams atkerta, kad dirbdamas gatvių šlavėju neskaičiuotų tūkstančių…
Blogiausia, kad Minedas tapo pavyzdžiu, kad kiekvienas gali lipti į sceną ir bliauti, atsiprašau, dainuoti. Tikriausiai ne vienas mano, kad jei jau Minedas gali, tai ir aš galiu. Šis „minedizmas” dideliu greičiu plinta įvairiose mūsų gyvenimo sferose.
Jau net nenuostabu, kad juo užsikrėtė ir neatsparūs politikai. Štai socialdemokratų partijos sąrašo lyderis į sostinės savivaldybę Algirdas Paleckis išleido rinkimų dainą „Aš tikiu tavim, vilnieti”. Vertėtų pasidžiaugti nebent dėl to, kad kandidato į Vilniaus merus muzikinis skonis nėra prastas – jam patinka roko klasika, o ne koks Cicinas. Bet sutikime, kad Seimo nario, apie rimtą politinę karjerą galvojančio jauno žmogaus poelgis yra žemiau už kritiką.
Tiesa, Paleckis šiuo atžvilgiu ne pionierius. Prieš Kalėdas pasirodė Viktoro Uspaskicho ir Irmos Jurgelevičiūtės-Sėlenienės daina „Verta”. Jos prodiuseriai ir garso operatoriai gerai pasidarbavo, „išvalė” visą broką, klausytojo neerzina aiškus detonavimas. Dainoje virkaujama dėl sunkaus Viktoro likimo, kad jis vargšas prisiklauso „apie save dalykų nebūtų”, pripažįstama, kad jis klysta, mat yra žmogus, bet optimistiškai teigiama, jog „verta tūkstantį kartų krist ir vėl pakilt”. Ši daina greitai šalia Minedo tapo vienu populiariausių internetinių pokštų.
Politikų noras demonstruoti savo muzikinius „sugebėjimus” pastebimas seniai. Buvo „Auksiniai svogūnai”, kuriuose jie traukdavo duetu su garsiais atlikėjais, o ir tas pats Uspaskichas, pasitaikius progai, išsitraukdavo gitarą prieš filmavimo kameras. Dabar rengiamame TV duetų šou projekte yra numatyta, kad pasirodys ir politikai. Kaip be jų?
Kiekvienas žmogus gali manyti, kad turi talentų ir juos puoselėti. Tačiau politikų pomėgis „stebinti” rinkėjus savo dainomis nuteikia pesimistiškai. Negi iš tikrųjų jie mano, kad tokios „dainuškos” ką nors gali nuvesti prie balsadėžės atiduoti savo balso už jį?! Šios iš pirmo žvilgsnio „nekaltos” dainelės dar kartą rodo, kaip mūsų politikai žvelgia į žmones.
O gal iš tiesų esame tiek atbukę nuo nesibaigiančių realybės šou, lėkštų serialų, menkaverčių pramoginių laidų, kad nesugebame skirti pelų nuo grūdų ir tik tvarkingai linkčiojame į taktą politiniams minedams? Net jei esame tokie, vis dėlto politikai turi jausti pareigą ir atsakomybę kelti politinę kultūrą, o ne nusileisti iki juokdarių lygio.
Tačiau šie rinkimai tik liudija, kad riba tarp politikos ir pramogų pasaulio pavojingai nyksta. Štai Liberalų sąjūdžio rinkimų štabui Vilniuje vadovauja „žasas” Choras, liberalcentristų sąraše puikuojasi Edmundas Kučinskas, Tėvynės sąjungos – Algis Greitai ir Liveta Kazlauskienė. O kur dar sportininkai? Gink Dieve, nenoriu ginčyti pramogų pasaulio veikėjų teisės dalyvauti politikoje. Tarp jų gali būti ir rimtai veiklai nusiteikusių žmonių. Juk vienas garsiausių XX a. politikų buvo Holivudo aktorius Ronaldas Reaganas. Bet iškyla klausimas, ar mūsų politinė erdvė netampa šou, cirku, kuriame puikiai jaučiasi ir šio žanro atstovai. Ne veltui Uspaskichas kažkada rimtu veidu siūlė į prezidentus Arvydą Sabonį. Iš tiesų politikos ir pramogų pasaulį skirianti linija tampa vis plonesnė.