Turto grąžinimą religinėms bendruomenėms lemsiančio įstatymo rengimas įstrigo dėl nesibaigiančių vaidų tarp Lietuvos žydų. Savo dalies panoro ir pasaulinė žydų organizacija.
Lietuvos žydų turtas masina ir jų užtarėjus iš pasaulinių organizacijų. Šis interesas ir vietos bendruomenių konfliktai sužlugdė planus dar praėjusį rudenį Seime pataisyti Religinių bendrijų teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Teisingumo ministerija ir Vyriausybė sieks pateikti projektą bent jau per Seimo pavasario sesiją. Derybose dalyvaujantys Lietuvos žydai mėgina negirdomis nuleisti autoritetingų Amerikos žydų užuominas, kad kompensacijas derėtų pasidalyti ir su jais.
Mažesnę įtaką turinčių judėjų religinių bendrijų atstovai skambina pavojaus varpais, kad Lietuvoje turintis likti turtas ir piniginės kompensacijos bus „išplautos” per specialiai įsteigtą Lietuvos žydų paveldo fondą.
Išpeikė projektą
LŽ pasidomėjo, kodėl neįvykdyti ketinimai dar praėjusių metų Seimo rudens sesijoje pakoreguoti įstatymą, be kurio neįmanoma pradėti daug aistrų keliančio turto grąžinimo.
Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius Paulius Koverovas paaiškino, kad užtruko projekto derinimas su vietos bendrijomis, pasaulinėmis organizacijomis ir JAV ambasada.
„Reikia pripažinti, kad visiško sutarimo nėra. Vargu, ar verta jo tikėtis, bet būtina siekti aiškesnio kompromiso. Ieškome būdų, kaip užtikrinti kuo teisingesnes dalybas”, – teigė valstybės sekretorius. Jis vylėsi, kad pavyks projektą suderinti iki balandžio vidurio.
Periodiškai skundais ir pastabomis Teisingumo ministeriją ir Vyriausybę atakuojančios Kauno religinės žydų bendruomenės reikalų tvarkytojas Mauša Bairakas kalbėdamas su LŽ piktinosi, kad visa kaltė verčiama žydų vidaus konfliktams. Jo manymu, Teisingumo ministerija mėgina prastumti ne Lietuvai, o įtakingiems Amerikos žydams naudingą įstatymo projektą.
Kauniečiams pikta, kad vyriausybinė derybų grupė nuolat deklaruoja, kad derasi su Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento vadovu Andrew Bakeriu, kitais įtakingais užsienio žydais ir Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) vadovybe, kurios nepripažįsta laikinosios sostinės bendruomenė ir Vilniaus Chabat Liubavič chasidai.
„Kalbasi ir su mumis, bet kažkodėl tai slepiama, visuomenė klaidinama. Kyla nerimas, jog tyliai rengiamasi prastumti tokį projektą, koks yra pažadėtas amerikiečiams”, – svarstė Bairakas.
Nori dalies
Bairakas nuogąstauja, kad prieš amerikiečius galvas lenkianti Lietuvos valdžia nesugebės apsaugoti mūsų šalies žydų turto nuo pasaulinių organizacijų apetito. Bendruomenei kilo įtarimų, kai teisininkai nenorėjo įstatyme įrašyti religinio termino „judėjai”, o siūlė minėti tautybę „žydai”. „Ne visi žydai yra judėjai, – gudravimo požymių taisomame projekte įžvelgė Bairakas. – Įrašė „judėjų religinės ir kitos judėjų bendruomenės”. Kas tos kitos? Bandoma gudriai išsisukti”.
Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius Koverovas pripažino, jog užsieniečiai derybininkai mano, kad jų atstovaujamos tarptautinės žydų organizacijos turi gauti dalį ateityje ketinamų išmokėti kompensacijų: „Kilo diskusija dėl jautrių istorinių dalykų. Kadangi per karą Lietuvoje buvo sunaikinta didžioji dalis žydų, dabartinės bendruomenės yra gerokai mažesnės. Todėl manoma, kad socialiai teisinga būtų dalį restitucijos skirti tarptautinėms bendruomenėms. Dėl šių dalykų visų pirma turi tarpusavyje susitarti Lietuvos ir užsienio žydai.” LŽ žiniomis, Vyriausybė nenori aštrinti situacijos, tačiau svarsto, kaip užtikrinti kompensacijų panaudojimą Lietuvoje.
LŽB pirmininkas Alperavičius LŽ sakė irgi esąs tokios nuomonės: „Svarstomos ir pasaulio žydų bendruomenės pretenzijos į restitucijos dalį. Tačiau dauguma mano, jog grąžintas turtas ar kompensacijos turi likti Lietuvos žydams.”
Bairakas nepasitiki Alperavičiumi ir yra įsitikinęs, kad įstatyme būtina įtvirtinti saugiklius: „Viskas pastatyta iš labdaros, paramos. Jei davei auką, vis tiek nevalia pretenduoti net į plytą. Po 50 metų atvykstantis kažkieno anūkas negali reikalauti atiduoti plytos, kuri buvo padėta dėl jo senelio paaukotų šimtų, tūkstančių ar net milijonų. Aukota tam, kad bendruomenės veiktų Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ar dar kur nors Lietuvoje. Todėl Amerika negali gauti kompensacijų.” Religingi žydai nuogąstauja, jog tarptautinės organizacijos gali išleisti pinigus anaiptol ne dvasiškiems reikalams, o, pavyzdžiui, Izraeliui apginkluoti.
Nepasitiki fondu
Koverovas pasakojo, kad nepavyko galutinai sutarti dėl kompensacijos sumos ir atsiskaitymo sistemos. Anksčiau buvo skelbta, jog grąžintinas žydų turtas (apie 130 objektų) įvertintas maždaug 174 mln. litų. Tačiau esminiu diskusijos objektu tapo lygiateisiškumo užtikrinimas. Kompensacijos jaučiasi nusipelniusios visos bendruomenės, neatsižvelgiant į tai, ar yra išlikusio jų realaus turto ir kaip aktyviai jos veikė prieš karą. Esama siūlymų visas lygiateisiškumo pagrindais įtraukti į restitucijos procesą. „Lygiateisiškumą turėtų garantuoti įsteigtas fondas”, – teigė Koverovas. Tačiau drauge jis pripažino, kad kai kurie vietos žydai labai nepasitiki viešąja įstaiga Lietuvos žydų paveldo fondu, kurį įsteigė Pasaulio žydų restitucijos organizacija, Lietuvos žydų bendruomenė ir Lietuvos žydų religinė bendrija. Pusę fondo valdybos sudaro asmenys iš įvairių pasaulio žydų organizacijų.
Tam ypač nepritaria Kauno religinė žydų bendruomenė. Ranką į kompensacijų kišenę norėtų įkišti ir Vilniaus chasidai. LŽ dar praėjusią savaitę rašė apie Chabat Liubavič chasidų bendruomenės rabino Šolom Ber Krinskio bandymus savarankiškai rūpintis turto atgavimo reikalais per susitikimą su sveikatos apsaugos ministru Rimvydu Turčinsku. Paaiškėjo, kad namas, kuriame tebeveikia Vilniaus teritorinė ligonių kasa, net nėra grąžintinų pastatų sąraše. Apie sostinės chasidų pretenzijas LŽ nepavyko pasikalbėti su rabinu.
LŽB pirmininkas Alperavičius negailėjo Krinskiui kritikos: „Apgavo ministrą. Neva atėjo pasišnekėti kitais klausimais ir pradėjo reikalauti pastato, kuris jiems net nepriklauso. Toks įžūlus rabino būdas. Maža jų bendruomenė sunkiai verčiasi, bet vis tiek ne taip reikia tvarkytis”. Alperavičius žadėjo nepalikti nieko nepešusių ir su juo nesutariančių bendruomenių, tačiau aiškiai neatsakė, kaip turėtų būti skirstomi pinigai ar turtas.
Bairakas LŽ tikino, kad nuo LŽB atsiskyrusi, ekonomiškai savarankiška Kauno religinė žydų bendruomenė su atgautu turtu galėtų tvarkytis pati. „Kitos organizacijų nariai su amerikiečiais priešakyje – atvykėliai, naujai įsikūrę, įsteigę gudrių fondų. Pinigų, kurie pateks į jų kasas, ko gero, niekas Lietuvoje nematys. Gal numes kąsnelį kokiam būreliui, – kalbėjo Bairakas. – Pinigai turi pasiekti vietos bendruomenes, o ne amerikiečius, kurie spaudžia Lietuvos Vyriausybę.”
Bendruomenės reikalų tvarkytojui nepasitikėjimą kelia fondo veikloje dalyvaujantys asmenys. „Mūsų atstovo neįsileido, bet valdyboje sėdi amerikietis Saulis Kaganas. Šis žmogus knygoje „Holokausto industrija” aprašytas kaip asmuo, kuriam buvo iškelta daugiau kaip 30 baudžiamųjų bylų dėl finansinių machinacijų, – stebėjosi jis. – Kur žiūri mūsų saugumo tarnybos? Ar jos bent tikrina asmenis, kurie rūpinasi Lietuvos turto dalybomis? Patys išsiaiškiname, kad jie susitepę.”