„Žalgirio” strategas Rimantas Grigas mano, kad nesėkmes Eurolygoje lėmė gražus, bet neefektyvus atviras krepšinis
Rimantas Grigas smarkiai rizikavo sutikdamas tapti pralaimėjimų iškamuoto „Žalgirio” strategu. Jei komandai pavyktų susigrąžinti tai, ką prarado praėjusiais metais Lietuvoje, jis išjotų ant balto žirgo. Tačiau nesėkmės atveju, be abejonės, jam teks iškęsti kritikos laviną. Galbūt todėl R.Grigo žmona, praeityje žinoma krepšininkė Vilija Maskolaitytė-Grigienė, bandė atkalbėti vyrą nuo tokio žingsnio.
Daugiau kaip 20 metų krepšinio treneriu dirbantis kaunietis nepaklausė žmonos. Neatsikalbinėjo ir klubo vadovams, kantriai dirbo laikinu vyriausiuoju treneriu, kol pagaliau jam buvo pasakyta: „Rimai, esi vertas būti „Žalgirio” vairininku. Komanda ir mes tavimi tikime.”
„Kauno dienoje” – interviu su „Žalgirio” vyriausiuoju treneriu R.Grigu.
Šansas save išbandyti
– Treneri, kada buvo sunkiau: kai buvote Ainaro Bagatskio asistentu ar kai tapote vyriausiuoju treneriu?
– Man lengviau būti vyriausiuoju. Tu pats viską kuri, ruoši taip, kaip nori, o kai esi asistentu, privalai priimti vyriausiojo trenerio filosofiją. Tuomet gali tik patarti, jeigu tavo patarimai priimami. Dabar aš tariuosi su Dariumi Maskoliūnu, bet sprendimus priimu pats. Jeigu nepasitvirtina, tuomet galiu kaltinti tik save.
– Su Ainaru Bagatskiu jūsų filosofija skyrėsi?
– Kiek yra trenerių, tiek yra filosofijų. Bet buvau Bagatskio pagalbininkas, todėl turėjau galvoti taip, kaip jis. Siekiant rezultato turi būti bendras trenerių sutarimas, negali vienas tempti į vieną pusę, kitas – į kitą.
– Pareigas gavote tada, kai buvo aišku, kad „Žalgirio” sezonas Eurolygoje baigsis anksti, ir kai prie komandos vairo nesutiko stoti keli garsūs treneriai. Kaip Jūs priėmėte tai – kaip atsiradusį šansą karjeroje ar kaip prievolę?
– Nežinau. Treneris, norėdamas patikrinti savo galimybes, turi viską išbandyti. Geras treneris pereina visas pakopas – pradedant vaikų krepšiniu ir baigiant aukščiausio lygio komandomis, jeigu jam tokį šansą suteikia gyvenimas. Man smagu, kad aš gavau tokį šansą ir dabar galėsiu patikrinti, ką sugebu. Kol kas ne viskas pavyksta, norėtųsi daugiau pergalių.
Komandos vairą laiko tvirtai
– Nemažai Lietuvos krepšinio specialistų pasisakė už tai, kad Jūs būtumėte paliktas dirbti „Žalgiryje”. Ar pats jaučiatės pakankamai užtikrintai?
– Tiek daug metų dirbu tą patį darbą, kad to net nejaučiu.
Laukiu varžybų, vadovauju komandai, man atrodo, kad jaučiuosi tvirtai. Kiekvienam žmogui būna starto jaudulys, tačiau jaunystėje jis būdavo daug stipresnis. Juk esu vadovavęs „Atletui” Europos taurės varžybose, su Vydu Gedvilu esu dirbęs moterų rinktinėje, tad nesu naujokas. Be to, keletą mėnesių buvau asistentu, todėl Eurolygos virtuvę truputį spėjau pamatyti. Ateiti tiesiai į Eurolygos komandą iš kažkur būtų labai sunku.
– Turbūt Jums buvo lengviau dirbti ir todėl, kad pusė komandos – buvę Jūsų auklėtiniai?
– Gal net sunkiau su savais. Jie į mano komandą („Žalgirio” dublerius – red.) atėjo būdami labai jauni, 16-17 metų. Aš į juos žiūrėjau kaip į paauglius, jaunimėlį, todėl ir dabar kartais juos pavadinu berniukais, nors jie jau 20-metį perkopę vyrai. Atsimenu nuostabų šviesios atminties trenerį Raimundą Sargūną. Jis buvo daug metų dirbęs su jaunimu ir ilgai visus subrendusius auklėtinius mėgdavo vadinti savo vaikais. Vis galvoju, kad turiu atprasti vyrus vadinti berniukais.
Atviras krepšinis naudos neatnešė
– Ar jaučiate žaidėjų pasitikėjimą?
– Pasitikėjimas ateina, kai komanda laimi svarbių pergalių. Mes jų šiemet dar nesame daug iškovoję. O kai pasipila pergalės, atsiranda ir didesnis abipusis pasitikėjimas. Nors aš nenoriu pasakyti, kad manimi visai netiki – tiki, klauso mano nurodymų, vykdo, ką prašau. Ir paskutinėse Eurolygos rungtynėse Prancūzijoje mums pavyko primesti varžovams klampų, negražų, kaip aš sakau, serbišką krepšinį, kuris dažnai būna labai efektyvus. Gynyboje buvo klaidų, bet kai kada žaidėjai gynėsi taip, kad buvo gražu žiūrėti. Bet mus pražudė klaidos ir blogas pataikymas net būnant laisviems.
– Sezono pradžioje turbūt nenujautėte, kad Eurolygoje iškovosite tik dvi pergales?
– Pagal komandos sudėtį buvau tikras, kad žaisime geriau. Bet mes buvome pasirinkę atvirą krepšinį – kuo greičiau bėgti ir kuo daugiau mesti. Ir gynyba buvo silpna. Jai parengti gal trūko laiko, be to, komandoje buvo daug naujų veidų, buvo surinkti tokie mobilūs žaidėjai, kurie nori daugiau mesti į krepšį. Atviras krepšinis akiai buvo malonesnis, bet jis neduoda tiek naudos, kaip gera gynyba paremtas žaidimas, nors jis ir negražus, klampus. Juk dažniausiai laimi gynybinį stilių propaguojančios ekipos. Ir traumos trikdė. Turbūt nesužaidėme nė vienų rungtynių visos sudėties.
Prie naujo žaidimo stiliaus, kurį dabar bandome įdiegti, dar turi įprasti ir komanda. Privalome priversti varžovus kuo ilgiau gintis, nes tai išvargina juos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
– Akivaizdu, kad pasikeitus treneriams labiausiai pasikeitė žaidėjų požiūris į gynybą?
– Aš esu tos nuomonės, kad geru puolimu gali laimėti vienas kitas rungtynes. Juk mes esame įmetę daugiau kaip 90 taškų, bet pralaimėję rungtynes. Didžiąsias pergales lemia gynyba.
– Kaip su Dariumi Maskoliūnu pasiskirstėte pareigomis? Kas jam patikėta?
– Manau, mums neblogai sekasi bendradarbiauti. Kai dirbame grupėmis, jam patikiu darbą su gynėjais, o aš daugiau dirbu su aukštaūgiais. Mums dar taip pat reikia labiau priprasti vienam prie kito, tačiau neabejoju, kad mūsų bendras darbas bus dar naudingesnis ateityje.
Neįsivaizduoja ekipos be T.Berdo
– Komanda dažnai neišlaikydavo ketvirtajame kėlinyje. Kodėl? Gal dėl fizinio pasirengimo?
– Ne, mes neišlaikydavome ne dėl fizinio pasirengimo. Mums paprasčiausiai trūkdavo lygiaverčių keitimų. Pagrindinius žaidėjus, pavyzdžiui, aukštaūgius, galėdavau leisti tik tris – Berdą, Jankūną, Motolą. Pirmiesiems dviem tekdavo apskritai didelis krūvis. Paskutinės rungtynės parodė – kol Tanoka turėjo jėgų, jis išstumdavo Po Ortezo lyderį Maiklą Raitą iš baudos aikštelės ir jis nieko negalėjo padaryti. Atvykus Kolinzui, dėl gynėjų jau yra mažiau rūpesčių.
– Krenta į akis, kad Tanoka Berdas, įpusėjus sezonui, žaidžia kone kaip geriausiais laikais. Ar trenerių pasikeitimas jam padarė teigiamos įtakos?
– Aš turbūt apskritai kitaip žiūriu į Tanoką. Jis yra žemo ūgio vidurio puolėjas ir negali „ant ūselio” žaisti pusę rungtynių. Tanokos stiprioji pusė yra žaidimas judesyje, todėl dabar stengiamės labiau išnaudoti jo stipriąsias puses. Jeigu jis žaidžia „ant ūselio”, yra lengviau sulaikomas. Man labai patinka šis žaidėjas. Jis yra tikras profesionalas, tik jo amžius daro savo, jis galbūt jau nėra toks galingas kaip prieš penkerius metus. Bet, man tapus vyriausiuoju treneriu, Tanoka blogai nesužaidė nė vienų rungtynių, o buvo ir tokių, kad jis žaidė kaip geriausiais laikais. Jo naudingumas – labai aukštas ir dabar aš neįsivaizduoju „Žalgirio” be šio krepšininko. Berdo bijo visos komandos.
Jaunimui piešia šviesią ateitį
– Nesuklysiu pasakiusi, kad didžiausią pažangą padarė Jonas Mačiulis? Kas turėjo didžiausios įtakos šio žaidėjo tobulėjimui?
– Į Mačiulį mes žiūrime kaip į starto penketo žaidėją. Yra keli deriniai, leidžiantys jam visiškai išnaudoti savo galimybes. Tai iš tiesų puikus žaidėjas. Jis labai darbštus, visose treniruotėse dirba 10-15 proc. daugiau už kitus, nors nesakau, kad kiti nedirba. Be to, Jonas turi talentą ir išskirtines kovotojo savybes, todėl ir eina dideliais žingsniais į priekį. Po Orteze jis vienas, nors žaidė sirguliuodamas, atkovojo 6 kamuolius puolant, kai visa varžovų komanda – 8. Kai pamačiau Joną žaidžiantį gal 14-15 metų Romo Petronio komandoje ir manęs vienas kolega paklausė, kuris iš žaidėjų man labiausiai patinka, aš parodžiau į Mačiulį. Iš tos komandos jis daugiausiai ir pasiekė. Matau gražią šio žaidėjo ateitį, nors, suprantama, dar nemažai reikia tobulinti. Dar daugiau reikia dirbti Mantui Kalniečiui, kuriam šį sezoną, esant didelei labiau patyrusių gynėjų konkurencijai, netenka daug pasireikšti. Jam taip pat viskas prieš akis.
– Susidaro įspūdis, kad Paulius Jankūnas netobulėja taip sparčiai, kaip anksčiau.
– Gal jis jau pradeda jausti nuovargį, juk vasaras praleidžia be poilsio? Tas nuovargis dažnai būna labiau psichologinis, kai žaidėjas persisotina krepšiniu. Tai viena. Kitas dalykas – jis žaidžia sunkiuoju krašto puolėju, o šiai pozicijai jis nėra pakankamai aukštas. Jam daug lengviau būtų pasireikšti šalia aukštesnio nei 210 cm ūgio vidurio puolėjo. Todėl jis gerai žaidė kartu su Darjušu Lavrinovičiumi. Jie abu labai gerai tiko į porą, geriau nei su Tanoka. Pauliui labiau atsirištų rankos šalia aukštesnio, gerai „ant ūselio” žaidžiančio ir visą ugnį į save sutraukiančio „centro”. Dabar jis būna, krepšininkų terminais, paimtas už gerklės, todėl jam kautis labai sunku.
Brazilas suteikia žaidimui grožio
– Legionieriai turbūt ne visi pateisino lūkesčius?
– Visada norisi geresnių žaidėjų. Juk dauguma klubų, galbūt išskyrus galingiausius, dažnai keičia legionierius, ieško vis kitų, geresnių. Manau, kad mūsų legionieriai, kurie dar neįsižaidė, parodys, ko yra verti. Labai gaila, kad jau antrą mėnesį negali žaisti Markas Popovičius. Jo mums labai trūksta.
Kirkas Penis iš pradžių visai nesiorientavo gynyboje, dabar jo gynyba jau geresnė, jis pradeda suprasti ją, nebeplaukioja, kaip iš pradžių, iš kairės į dešinę, iš dešinės į viršų. Bet snaiperis jis labai geras, tik jam reikia sudaryti sąlygas atakoms. Kartais Kirkas pernelyg piktnaudžiauja kamuolio varymu, o to jis neturėtų daryti.
Hanui Motolai šis sezonas sunkus. Nelengva buvo ir prieš tai, kai žaidė Maskvos „Dinamo”, bet nejautė pasitikėjimo ir didžiąją laiko dalį praleido ant suolo. Po truputį jis sugrįžta į vėžes. Svarbiausia – teoriškai jis viską puikiai supranta. Jo didžiausia problema – varžovo atitvėrimas. Tai lemia daugybę neatkovotų kamuolių. Suomis yra aukščiausias iš pagrindinių mūsų žaidėjų, bet atkovoja mažiausiai kamuolių.
Marselas Mačadas – tikras žaidėjas, gerai supranta krepšinį. Jis įneša braziliško lengvumo žaidimui, improvizacijų. Jis žaidžia laisvai, tai teikia žavesio.
Džiaugiuosi, kad pasitelkėme Dežuaną Kolinzą. Jis labai geras krepšininkas, tik sulaukė nepelnytos kritikos po paskutiniųjų Eurolygos rungtynių.