Namai ar bendrabutis?
Poetas Liudvikas Jakimavičius taikliai pastebėjo, kad mūsų gyvenimas vis labiau darosi panašus į permanentinį remontą. Anot jo, susiremontavęs kiaurą savo namo stogą staiga imi ir atrandi yrančias jo sienas arba griūvančius pamatus. Tad kiekvieno įsisenėjusio remonto pabaiga tampa naujo remonto pradžia.
Tai nuolat nesibaigiančios pertvarkos, arba, anot L.Jakimavičiaus, nuolatinės „perestrojkės”, būklė, kuri apgaulingai žada savo artimą pabaigą, o iš tikrųjų greičiausiai pasiglemš mažiausiai keletą kartų, kurioms taip ir nelemta bus sulaukti normalaus gyvenimo tėvynėje.
Tikiesi tikrų namų, o gauni egzistencinį bendrabutį. Ilgiesi įsišaknijimo ir savo aplinkos sukūrimo, bet išvargintas nuodingų intrigų ir kovų dėl galios bei prestižo puikiai suvoki, kad geriau tokioje šalyje prie nieko iki galo neprisirišti, kad galėtum su kiek įmanoma mažesne kančia palikti ją ir leistis į kelionę – jei būsi sužlugdytas arba tiesiog suprasi, kad daugiau nebeturi ką čia veikti.
Nori pastovumo, bet puikiai supranti, kad kasdien besikeičiančioje šalyje pakanka vieno biurokratų arba politikų sprendimo, kad visi tavo gyvenimo planai būtų sugriauti, o ateities scenarijus perrašytas. Tikiesi, kad kitur veikiantys profesinės veiklos ar kūrybos kriterijai apsaugos tave, bet jie neveikia tavo šalyje. Niekas jais nesivadovauja.
Dvi pastovumo salos
Šalyje, kurioje niekas niekuo nesidomi (nes arba neturi jėgų ir laiko tam, arba yra pernelyg nesaugūs, kad galvotų apie kitus), lieka tik dvi galimybės būti matomam ir pripažintam – tai būti politikoje ir populiariojoje kultūroje.
Jei nesigriebi nė vienos iš šių sferų, gali nesitikėti jokio dėmesio ir pripažinimo. Politika ir populiarioji kultūra yra dvi pastovumo salos šiame pokomunistinės kaitos vandenyne.
Pabrėšiu – turiu omenyje ne politiką kaip buvimą viešojoje erdvėje ir gebėjimą asocijuotis dėl viešojo intereso ar bendrojo gėrio, o politiką kaip biurokratijos terpę – administravimą, socialinę inžineriją ir techninių problemų sprendimus.
Tiesa čia yra sėkminga praktika, kurią garantuoja politikai ir finansinės grupės. Arba dalyvauji sėkmingoje praktikoje ir todėl visada esi teisus (racionalus) kone pagal apibrėžimą, arba tave visi mato ir žino, todėl su tavimi tenka skaitytis. Kitokios vertės ir pripažinimo tikėtis neverta.
Jei manai, kad civilizuotos politikos pradai ir autoritetą turintys žmonės gali nubrėžti bent artimiausios ateities kontūrus, skaudžiai klysti – rinkimai, politinių skandalų virtinė arba vis slogesnė politinė atmosfera gali atblokšti šalį keliolika metų atgal.
Svajoji apie saugumą, o gauni permanentinio nesaugumo būklę ES valstybėje, kurioje slaptosios tarnybos bet kada gali pateikti tavo telefono pokalbių išklotines, o valstybė gali šantažuoti tave ir tavo šeimos narius. Nori aiškumo ir prognozuojamumo, o gauni stulbinančią informaciją, kuri reiškia radikalų viso tavo gyvenimo posūkį.
Ar ką nors reiškiame?
Net Vakarų kraštuose, kuriuose šimtmečius veikia nusistovėjusios institucijos ir praktikos, šiandien įsigalėjo kažkas panašaus į naujuosius viduramžius, kuriuose svarbus ne individas, o jo institucinė priklausomybė. Tu esi niekas, jei už tavęs neslypi institucija.
Dekarto, Spinozos ir Leibnitzo laikai turbūt niekada nebesugrįš. Tie žmonės, padarę didelę įtaką Europos intelektualiniam gyvenimui, kadaise išdidžiai vadino save nepriklausomais tyrinėtojais, o šiandien šis apibūdinimas Vakarų šalyse tėra eufemizmas darbo neturinčiam mokslininkui apibūdinti.
Jei esi mokslininkas, ypač humanitaras, šiandien ten esi viso labo tik akademinė afiliacija – tai yra universitete turimos pozicijos pavadinimas. Jokios savarankiškos vertės tu neturi, kol nepasakai, kokia galios struktūra ar organizacija yra už tavęs. Beje, tas pats galioja ir kitų profesijų žmonėms – esi kompanijos arba leidinio pavadinimo sudėtinė dalis.
Lietuvoje neturi prasmingos egzistencijos ir esi tiesiog niekas, jei apie tave nerašo spauda, jei tavęs nerodo per televiziją arba jei neturi jokio ryšio su politika ir politikais. Skirtingai nuo Vakarų, institucijos čia silpnos, jos savaime negali nieko garantuoti, kol jų neparamsto politikai. Tavęs paprasčiausiai nėra, kol tavo buvimo fakto nepripažįsta politikai ir žurnalistai.
Amžinosios reformos
Tą patį būtų galima pasakyti apie reformas pokomunistinėje amžinojoje pertvarkoje. Artėjimas link Vakarų kol kas palietė tik dvi sritis – socialinę kontrolę ir eksploataciją. Reikalaujama iš samdinio čia jau daugiau nei Vakaruose, krūviai ir ataskaitų gausa pranoksta bet kurią Vakarų šalį, bet asmens saugos, atlyginimo už darbą, orumo ir pagarbos žmogui sferoje mes esame per šviesmetį nuo Vakarų.
Simptomiškiausia, kad ši būklė patenkina daugelį. Tyliai liūdi ir niūriai juokauja tik inteligentija, žinanti, kad sudominsi savo šalį tik tuo atveju, jei tave ir tavo šeimą ištiks nelaimė arba jei numirsi (ypač jaunas). Prie permanentinio remonto kaip prie patogios būklės įprato politikai, administratoriai ir biurokratai.
Ryžtingai keisti nieko nereikia – jei pakeisi, įsigysi priešų, pelnysi neapykantą ir prarasi aukštą poziciją. Kita vertus, rimti sprendimai reikalauja atsakomybės – tai per didelė kaina šalyje, gyvenančioje nuo rinkimų iki rinkimų. Užvis geriausia būti nuolat vykstančių ir stringančių reformų situacijoje. Gali įtikinėti suinteresuotas grupes ir visuomenę, kad viskas stringa, nes tu dar negavai tų galių, kurios tau būtinos reformai įvykdyti – mažų mažiausiai dar vienos kadencijos valdžioje.
Suprantama, kad geriausia tiesiog simuliuoti reformas – kuo neapibrėžtesnė būklė, tuo daugiau ekspertų komisijų reikia sudaryti. Nepatiko vienos išvados – paleidai ir įkūrei kitą. Svarbu, kad būtų saugiai atidėtas politinis sprendimas, reikalaujantis atsakomybės.
O jos tikrai niekas nesiims. Nebent savo šalyje toliau nebegyventi arba profesiją radikaliai pakeisti nusprendęs žmogus.