Didysis XX amžiaus pradžios ir vidurio britų lyderis Winstonas Churchillis sakė, jog politikas nuo valstybės veikėjo skiriasi tuo, kad pirmiausia galvoja apie būsimus rinkimus. Tikrą valstybės veikėją (nepainioti su valstybininku) jaudina, kaip gyvens būsimos kartos. Jeigu Didžiajai Britanijai sunkiausiais laikais savo šaliai vadovavusio premjero mintis yra baigtinė, tada liūdna.
Pirma mintis, pasižiūrėjus ir pasiklausius šiomis dienomis porinančių, gražiais numerėliais sunumeruotų „televizijos galvų” kakofonijos, – ko gero, Lietuvoje reikia kalbėti apie dar bent vienos rūšies politikus. Kietasis seras W.Churchillis didumą dabartinių mūsų politikų greičiausiai atvirai pavadintų politikos išsigimėliais. Net būdamas aristokratas.
Todėl, kad iš tos daugumos savo paslaugas ir gebėjimus rinkėjams siūlančių kandidatų į Lietuvos savivaldą apie ateinančią kartą mąsto gal tik vienetai. Apie ketinimą politikoje išlikti ilgiau nei vieną kadenciją – šiek tiek daugiau. Tačiau absoliučią daugumą kandidatų vienija labai aiškus interesas: į politiką (net ir savivaldos lygio) investuoti asmeninius, giminaičių arba šiaip savo sėbrų pinigus ir per ketverių metų kadenciją gauti kuo didesnę grąžą iš šių investicijų.
Ne tokių verslių kandidatų svajonė šiek tiek banalesnė: po rinkimų tapti ne bendruomenių atstovais, o pinigų skirstytojais. Čia jau kaip pasiseks – kažkas skirstys milijonus, kiti – šimtus tūkstančių, trečiųjų ambicijos bus patenkintos vartant dešimtis tūkstančių. XXI amžiuje Lietuvoje dominuojantis požiūris: politika – nebe tarnystė visuomenei, o verslo rūšis. Kitaip tariant, per kadenciją valdžioje privalu „užsikalti” tiek pinigų, kad jie su kaupu atpirktų ne tik per rinkimų kampaniją padarytas finansines investicijas, bet ir galimą negarbę kokio nors korupcijos skandalo fone (tikimybė atsidurti belangėje už kyšininkavimą Lietuvoje veik lygi nuliui).
Net dominuojanti idėja mūsų politikos dramblių ir musių lūpose: Vilnius (suprask, Vyriausybė ir Seimas) savivaldai privalo duoti daugiau pinigų. Teoriškai teisinga mintis. Bet iš esmės į paprastų žmonių kalbą ją galima išversti kitaip: Vilnius (suprask, Vyriausybė ir Seimas) turi išplėsti pinigų skirstytojų luomą. Užtat specialiosios LTV rinkimų agitacijos laidos vedėjo Audriaus Siaurusevičiaus paklausti, kas gi šiuo metu turėtų pasirūpinti apsnigtų šalies miestų gatvių valymu, net įtakingiausių partijų lyderiai aiškiai atsakyti nesugeba. Murma norį kalbėti apie „svarbesnius” dalykus. Už gatvių valymą „svarbesnis” dalykas pinigų skirstymas. Kada, nepaisant gatvių valymui skirtų dešimčių, šimtų tūkstančių ar milijonų, joms vis viena lemta skęsti purviname sniege.
Kai kas sakys (greičiausiai ir aš), kad savivaldos teisės ir jos funkcijų plėtra (taigi ir pinigai) – pasaulėžiūros klausimas. Tačiau šio požiūrio entuziastus dabartinė rinkimų kampanija gali nuvaryti į juodą neviltį. Idėjų, aiškios strategijos deficitas nori nenori priverčia negailestingai lyginti. Tarkime, matant, kaip per 10-12 metų iš Lietuvos narkomanų sostinės aukšto lygio kurortu virto Druskininkai, – viena. Stebint veik ekstensyvų Kauno vystymąsi ar garsaus vietos Dramos teatro pastatymo vertą Sporto rūmų statybos tragikomediją – kas kita. Pirmuoju atveju negaila nei tūkstančių, nei milijonų – gal Druskininkai netrukus taps visos šalies vizitine kortele it Karlovi Varai Čekijoje. Antruoju – kai korupcija valdžios įstaigose ima stabdyti antro pagal dydį šalies miesto plėtrą – koks skirtumas, kokio ilgio bus didesnių ir mažesnių teises turinčių pinigų skirstytojų grandinė? Kuo ilgesnė ši eilė, juolab daugiau bus pavagiama.
Esminis ir šviežiausias prasidėjusios rinkimų į savivaldą kampanijos įspūdis yra labai simboliškas. Nuo pat kadencijos starto skandaluose paskendęs Vilniaus meras Artūras Zuokas oficialiai nustumtas į tremtį. Neoficialiai jo per ketverius metus pademonstruotas politikos, kaip verslo rūšies, modelis, regis, didžiausia visų liberalcentristų lyderio oponentų vilionė. Nepaisant šalia dangoraižių kylančių dešimtimis skaičiuojamų gaisrų Šnipiškių lūšnynuose ir sostinės senamiestyje, kaip įtariama, dėl naujų statybų sugriuvusios namo dalies. Vilniaus merui prieš pat rinkimus tai būtų „išjungiantis” smūgis į paširdžius: ne tik politinė tremtis, bet ir pirmalaikė pensija. Tačiau juk ir iš gausių Vilniaus mero oponentų negirdėti aiškių įsipareigojimų žaliuosius miesto plotus ir senamiestį pagaliau palikti ramybėje.
Man, vilniečiui, A.Zuokas siūlo grožėtis jo Vilniumi ir jo ūkininkavimo modeliu. Nors toks plėtros metodas man pirmiausia asocijuojasi su krauju pasruvusiomis dabartinės miesto savivaldybės administracijos proteguojamų verslininkų akimis. Tų, kurie giliai knisa ir kuo aukščiau kelia. Te stiklo ir betono gausa Gedimino pilies fone žavisi į „Akropolį” savaitgaliais atvykstantys baltarusiai.
Mero oponentai žada nuo jo išgelbėti berdami tūkstančius reikšmingai skambančių programinių tezių, kurios daugsyk girdėtos. Įdomiausia, kad ir aš, ir jie suprantame – jų turinys tuščias. Nereikia šuns uoslės, kad nujaustum, jog po metų kitų kiekvienas pirmasis sniegas mano mieste vėl taps „nemaloniu siurprizu”, o dėl kiekvieno suknisto reikalo neišvengiamai teks trintis šonais kokios nors seniūnijos eilėse, kur nuo sovietmečio pakito tik iškaba. Šiuo požiūriu ar Vilnius, ar Kalabibiškis – lygiai tas pat.
Tiesą sakant, kažkodėl visi siekia, kad pagaliau netekęs kantrybės aš suvis neičiau balsuoti. Neišdegs.