Žmonija, kiek save prisimena, nuolat svajojo apie nemirtingumą. Ne tik svajojo, bet ir kūrė įvairiausias idėjas, kaip apgauti mirtį, kaip amžinai išlikti gyvam ir, pageidautina, jaunam.
Iki šiol į visus klausimus apie nemirtingumą nuskamba tik vienas atsakymas – neigiamas.
Tradicinis mokslas ir tradicinė medicina jau seniai įsitikino, kad neriboto gyvenimo ir visada lygios veido odos receptų nėra ir negali būti.
Tokį skeptišką požiūrį patvirtina daugelio kartų patirtis. Senovės Kinijos išminčiai virė savo piliules iš ciberžolės, bet… veltui. Bergždžiai savo laboratorijose triūsė viduramžių alchemikai.
Niekais pavirto ir švietimo amžiaus veikėjų pastangos. Net XX amžiaus pradžioje mokslininkai siūlė žmonėms persodinti jaunų beždžionių lytines liaukas – ir nieko. Žmonės mirė kaip ir anksčiau.
Tačiau mūsų laikai, kalbant apie nemirtingumą, – ne prastesni už kitus. Tiesa, tiriantieji šią sritį jau kur kas blaiviau žvelgia į realybę ir nebesigiria per porą artimiausių metų sukursiantys tabletę nuo mirties. Bet savo tikslo neketina atsisakyti ir net kuria naujas priemones. O remiasi vien naujausiomis technologijomis.
Išbandymas šalčiu
Kūno užšaldymo šalininkus galima pavadinti amžinojo gyvenimo ieškotojais veteranais. Dar praėjusio amžiaus viduryje žmonės ėmė svajoti, kad gyvenimą būtų galima pailginti naudojant krioanabiozę.
Po šeštojo dešimtmečio literatūrinės fantastikos bumo net paaugliai neabejojo, kad į nemirtingumą žmogus nukeliaus specialiuose šaldytuvuose.
Šiuolaikinė krionika – mokslas apie gyvų organizmų užšaldymą – plėtojama gana neblogai. Sėkmingai užšaldyti žmones buvo išmokta dar 1967-aisiais.
O atvirkštinis procesas iki šiol daro problemų, nors mokslininkai jau išsiaiškino, kokias problemas reikia išspręsti, kad žmogus atšiltų gyvas ir sveikas.
„Visų pirma, – sako jie, – atšildant pažeidžiama apie 10 proc. kūno ląstelių”. O tai jau mirtina. Todėl būtų gerai sukurti tokius nanorobotus, kurie tas ląsteles „taisytų”, o visas kitas parengtų „pereiti” iš anabiozės ir įvairiai jaunintų.
Bioinžinieriai pažadėjo pagaminti tokius daikčiukus ne vėliau kai 2040 – aisiais, o gal ir anksčiau – jei nanotechnologijų įsisavinimo tempai ir toliau bus tokie spartūs.
Antra, iki šiol nepavyko išsiaiškinti, ar galvos smegenys pajėgs ištverti užšaldymą ir atšildymą.
Krionikos priešininkai nurodo, kad, ištikus klinikinei mirčiai, pakanka vos kelių minučių, kad smegenys būtų negrįžtamai pažeistos, o informacija apie žmogaus asmenybę, saugoma neuronuose, visiškai išsitrina.
Jiems gana išmintingai prieštaraujama, kad, užšaldžius spontaniškai (žmogus įkrito į ledinį vandenį), galvos smegenų funkcijos atsinaujina ne prasčiau nei visi kiti gyvybiniai procesai.
Viliojančios perspektyvos, aktyvus darbas su žiniasklaida ir pasaulio garso įžymybėmis padėjo krionikai tapti ekonomiškai patraukliu verslu.
Šiuo metu JAV jau užšaldyta 120 žmonių (neoficialiais duomenimis, tarp jų yra ir Voltas Disnėjus, ir Salvadoras Dali), o savo eilės laukia 1500 pretendentų – net nepaisant to, jog pats pigiausias variantas kainuoja 30 tūkst. JAV dolerių (o aukščiausios klasės – 150 tūkst.).
Specialistai suskaičiavo, kad jei reikalai taip klostysis ir toliau, jau mūsų amžiaus viduryje viso pasaulio kriokompanijų pajamos sudarys dešimtis milijardų dolerių.
Nori būti klonuotas?
Pagrindinis krionikos konkurentas, žinoma, yra ištobulėjusi genetika. Apie abejonių keliantį malonumą gydytis kamieninių ląstelių injekcijomis dabar kalba visi, kas netingi.
Šios procedūros populiarumas didina pagreitį ir, reikia pripažinti, palyginti su užšaldymu, nauda yra labiau apčiuopiama: norint priartėti prie amžinojo gyvenimo, nereikia numirti.
Kitas dalykas, kad tyrimai yra kūdikystės stadijoje ir metodo efektyvumas kol kas kelia didelių abejonių. Tačiau šioje srityje sėkmingai dirbantys specialistai (pavyzdžiui, gydytojas Viljamas Heizeltanas, vadovaujantis „Human Genome Sciences” tyrimų grupei) prašo nekreipti dėmesio į visokius šarlatanus ir palaukti didžiausių pasaulio laboratorijų rezultatų (žinoma, tik tuomet, jei išgąsdintos žodžio „klonas” ir įbaugintos religinių organizacijų šalių vyriausybės leis jiems ramiai dirbti).
Jei iš tiesų procesas su kamieninėmis ląstelėmis pasiteisins, turėtume sulaukti amžinos jaunystės ir amžino gyvenimo.
Plačiai išreklamuotas genomo iššifravimas, kuris dar neseniai buvo laikomas vienu iš patikimiausių kelių į nemirtingumą, gerokai nukentėjo po Amerikos biologų atradimo.
Jie išsiaiškino, kad net visiškas iššifravimas atskleis tik 20 proc. žmogaus genuose esančios informacijos. Ir labai tikėtina, kad tame penktadalyje nebus nė kvapo informacijos apie tai, kaip išvengti mirties.
Būdai nemariems optimistams
Reikėtų paminėti ir įvairius veikėjus, kurie darbuojasi pūsdami klientams miglą ne prasčiau nei viduramžių „mokslininkai”.
Pavyzdžiui, JAV aktyviai ir visiškai legaliai veikia kompanija „Zornex”, rėkianti, kad atrado kelią į nemirtingumą. Iš pirmo žvilgsnio viskas padoru. Tau pasiūlys įsigyti specialų DNR konteinerį, vadinamą „Zyberi”.
Remiamasi optimistine mintimi, kad po daugelio metų medikai iš vienintelės molekulės sugebės išauginti visavertį kūną. Taigi, žmogau, atgimsi specialioje klinikoje ir gyvensi šviesioje ateityje tiek, kiek panorėsi.
Bėdų atsiranda, kai firma mėgina paaiškinti, kaip ji saugos kliento asmenybę. Tada prasideda gryna mistika.
Pasirodo, žmogus turi vidinį energetinį pluoštą, kurį gali nuskaityti specialus prietaisas „personalinė kopija” ir kuris dedamas į saugyklą kartu su audinio pavyzdžiais.
Kompanija turi netgi kažkokį daiktą, pavadintą „ZyberSoul”, į kurį kliento dvasia, jei tokia yra, gali atskrieti po mirties ir ten laukti, kol galės persikelti į naujai atgimusį savo kūną.
„Zornex” versijos nemirtingumo komplektas kainuoja nemažai, bet ir ne per brangiai: apie 8 tūkst. JAV dolerių.
Netgi numatyta, kad pinigus galima grąžinti, jeigu žmogui staiga pradės atrodyti, kad jo siela vargu ar lįs į šią piramidę, padabintą permatoma galva, arba pamanys, kad visa ši teorija – vien žmonių mulkinimas. Tiesa, grąžinimo sistema gana supainiota.
Kas toliau?
Pažvelgus į nemirtingumo problemą plačiau, aiškėja, kad yra du ganėtinai skirtingi keliai tikslui pasiekti.
Pirmasis – „suauginti” gyvą organizmą su elektroniniais agregatais (tai, ką fantastai vadino „kyborgizacija”).
Antrasis veda į visuotinį genetinį modeliavimą, kuris leistų sukurti gyvybę, turinčią „neribotą garantinį galiojimą” ir sunkiai įsivaizduojamas plačias galimybes.
Kibernetinė idėja buvo populiari prieš pusšimtį metų: tuo metu visi svajojo apie tai, kad vidaus organus būtų galima pakeisti mechaniniais analogais arba net perkelti žmogaus protą į nesenstantį mašinos mechanizmą.
Vėlesni genetikų laimėjimai sumenkino mechaninio būdo šalininkų autoritetą: „žmogus – mašina” virto retrofuturizmo muziejaus eksponatu, o naujaisiais herojais tapo tobuli padarai iš mėgintuvėlio.
Nenorėdami šiose lenktynėse pralaimėti, „mechanistai” pasiskirstė į dvi grupes: vieni ėmėsi apčiuopiamų darbų – tobulino protezus, kontroliuojamus nervinių impulsų, sugalvojo akies mikroimplantą, kuris aklajam gali sugrąžinti regėjimą, ir artimiausiu metu pažadėjo pateikti dar daug naudingų įrenginių neįgaliems žmonėms (kas devintajame dešimtmetyje galėjo pagalvoti, kad pirmuoju kiborgu taps invalidas?).
O kiti pasinėrė į skaitmenines technologijas ir virtualiąją realybę.
Paskutinis išradimas šiuolaikinei visuomenei labai patiko. Kai kurie žmonės taip įsijautė, kad entuziastingai sutiko kada nors palikti savo nepatvarų kūną ir tapti nemirtingi elektroninėse superkompiuterio smegenyse, leidę „suskaičiuoti” savo sąmonę.
„Mechanistai” gali būti patenkinti: „žmogaus-mašinos” idėja, patobulinta ir kaip reikiant užmaskuota, vėl rado savo vietą farmacijos viešoje erdvėje.
Antrasis kelias siūlo pakeisti technologijų varžymąsi kokybišku visų biologijos šakų išsiveržimu į priekį.
Jis turėtų labiau patikti nuosekliesiems, kurie neskuba atsikratyti savo kūno ir nenori atsakomybę už savo vystymąsi užkrauti kibernetikams.
Tokiems geriau kombinuoti genus ir patyliukais kurti tokius žmones, kurie lengvai ir saugiai nugalėtų stipriausius virusus, žiauriausią radiaciją, netipišką oro sudėtį ir, žinoma, senėjimą ir mirtį.
Visiems konservatoriams ir klerikalams, kurie klykia, kad žmogaus genų modifikacija yra nenatūralus kišimasis ne į savo daržą, progreso aktyvistai atkerta, kad pati žmonija atsirado dėl mutacijos.
Drąsiausios prognozės, ką duos šis procesas, kaip visada priklauso fantastams.
Pavyzdžiui, rašytojas Polas de Filipas sukūrė pasaulį, kuriame fizika sutaria su biologijos mokslais, žmonės tampa suaugusiais sulaukę 12 metų (specialių apmokymo kursų su ypatingais aparatais pagalba), o įprasti dalykai, tokie kaip durys, kėdės ar automobiliai, virsta gyvais padarais, idealiai pritaikytais atlikti savo darbą ir iš to patiriančiais didžiulį malonumą.
Tokiame pasaulyje senti ar juo labiau mirti gali tik oficialų leidimą gavę keistuoliai.
geras straipsnis