Pigi naftos produktų alternatyva rapsų laukuose nesislepia
Degalų kainos Lietuvoje šuoliuoja lyg ant nematomų žirgų. Tuo tarpu vairuotojai vis dažniau susimąsto, kaip pigiau „pašerti” taip pat nematomas po variklio dangčiu tūnančias arklio galias.
Dujų įrangos montuotojai šiuo metu neturi laiko nugarai ištiesti, brangsta transporto paslaugos, mokslininkai ieško alternatyvų naftos produktams, o Lietuvos ūkininkas, tarp pirštų spausdamas rapso grūdelį, susimąsto, kada išmuš biodegalų valanda.
Įvestas privalomas procentas
Seimas pernai priėmė Biokuro, biodegalų ir bioalyvų įstatymą, kurio pagrindiniai tikslai – sudaryti palankias biokuro gamybos ir naudojimo sąlygas, mažinti šalies energetikos ūkio priklausomybę nuo kuro ir degalų, pagamintų iš naftos, didinti vietinių energijos išteklių naudojimą.
Tokios politikos laikosi visa Europos Sąjunga. Pagal ES priimtą direktyvą šalys narės įsipareigojo atidaryti automobilių bakus biodegalams: iki šių metų pabaigos tokie degalai turi sudaryti ne mažiau kaip 2 procentus, o per ateinančius penkerius metus ši dalis turėtų išaugti iki 5,75 proc. energijos kiekio, skaičiuojamo nuo bendro rinkoje esančio ir transportui skirto benzino ir dyzelino.
Anot Energetikos išteklių departamento direktoriaus Vlado Gagilo, šiemet Ūkio ministerija priėmė du teisės aktus dėl biodegalų privalomo naudojimo. Vadovaujantis šiais teisės aktais nuo 2005 m. gruodžio 31 d. šalyje parduodami ir vartojami naftos produktai turės atitikti naujus reikalavimus.
Lūkesčiai nepagrįsti
Bendrovės „Lukoil Baltija” prekybos direktorius Romas Turlinskas teigia, kad biodegalai yra šiek tiek pigesni už degalus, gaminamus iš naftos. „Nors rapsų metilo esteriui taikomas nulinis akcizas, tačiau gryno jo kaina skiriasi nuo dyzelino tik 15 centų. Taigi 5 procentai tokio menkai pigesnio kuro dyzeline yra per maža koncentracija, kad vartotojas pajustų kainų skirtumą. Lūkesčiai dėl dyzelino, maišyto su rapsų metilo esteriu, pigumo yra nepagrįsti”, – aiškino bendrovės atstovas.
R.Turlinskas mano, kad ši programa yra daugiau parama žemės ūkiui, o ne vartotojui. Be to, pasak pašnekovo, mažiau nukentės gamta – sumažės išmetamų sunkiųjų metalų, smalkių kiekis.
Atstovas tikina, kad pastebimiau sutaupo tik transporto kompanijos, kurios perka gryną metilo esterį: „Į degalų bakus jos supila iki 30 procentų biokuru atskiestą dyzeliną, todėl litras degalų jiems būna keliais centais pigesnis. Patys irgi pilame panašios koncentracijos kurą į benzinvežių bakus ir kol kas nieko blogo nepastebime”, – teigė R.Turlinskas.
Bendrovės didins gamybą
Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šiuo metu biokurą Lietuvoje gamina dvi įmonės: UAB „Rapsoila”, išgaunanti rapsų metilo esterį, ir „Stumbras”, modernizuojantis etanolio gamyklą Šilutėje. Pasak ministerijos vyriausiojo specialisto Gedimino Burneikos, šiemet gamybą pradėti planuoja ir keli ūkininkai, tačiau jų planai neprilygsta bendrovių pajėgumams: ir „Rapsoila”, ir „Stumbras” per metus gali pagaminti apie 10 tūkst. tonų biodegalų.
„Įsigaliojus naujai tvarkai, bendrovės didins pajėgumus. Kol kas neaišku, ar lietuviai patys susidoros su vidaus rinkos paklausa, nes, mūsų skaičiavimais, reikės apie 15 tūkst. tonų etanolio ir apie 20 tūkst. tonų metilo esterio”, – prognozavo G.Burneika.
Ministerijos atstovas patvirtino, kad iš biodegalų gamybos laimi ūkininkai: jiems atsiveria nauja rinka produkcijai, be to, biokuro žaliavų augintojai gauna valstybės paramą. „Vietinių žaliavų bendrovėms tikrai nepritrūks”, – tikino specialistas.
Sąlygas diktuoja oras
Etanolio ar metilo esterio procentą degalų bake diktuoja Lietuvos klimato sąlygos. Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) docentas Kęstutis Navickas pasakoja, kad Amazonės miškuose burzgia traktoriai, kurie gali būti varomi šimtaprocentiniu bioetanoliu: „Ten nebūna labai šalta, jie gali naudoti net nedehidratuotą kurą. Kaip ir bet kurioje spirito rūšyje, bioetanolyje yra dalis vandens. O jei spirito stiprumas siekia 95 laipsnius, tai jame gali būti 5 procentai vandens. Todėl šis kuras sluoksniuojasi ir kyla laikymo problemų. Variklio darbo ir degimo tai neblogina”.
Vienas iš biodyzelino trūkumų, pasak specialistų, yra tas, kad, jį maišant su dyzelinu, nebūtų įmanoma pagaminti kokybiško arktinio dyzelino klasei priskiriamo žieminio dyzelino. Todėl dyzeliną su įmaišytu metilo esteriu Lietuvoje numatoma vartoti tik 9 mėnesius per metus.
Mokslininkas siūlo atkreipti dėmesį į danų pavyzdį. Valstybės remiami jie išplėtojo paprasto aliejaus naudojimą – danai pertvarkė savo automobilius ir pila į baką gryną aliejų. „Pats važinėjau tokiu automobiliu – puikiai rieda net žiemą. Danai ir kepa, ir važinėja tuo pačiu aliejumi. Pigiau bei švariau. Žinoma, jei tokių automobilių mieste būtų dauguma, tai gatvės persismelktų virtuvės kvapu”, – pastebėjo docentas.
Tektų didinti kainą
K.Navickas apgailestauja, kad panaši Lietuvos mokslininkų iniciatyva valdžios kabinetuose tapo šauksmu tyruose. „Nebuvo pinigų ir motyvų pradėti panašų į danų projektą. Žinoma, entuziastų dar liko universitete – keli studentai atlieka biokuro bandymus ir pasiekia puikių rezultatų”, – neslėpė bioenergetikos ekspertas.
Verslininkai irgi pasigenda didesnio valstybės institucijų dėmesio ekologiškoms energijos alternatyvoms.
„Rapsoilos” direktorius Edvardas Čaplinskas teigia, kad lūkesčiai buvo didesni negu esama situacija: „Vieninteliai „Vilniaus autobusai” pradėjo naudoti, bet kol kas labai menkai. Šiauliuose iniciatyva užgeso, o Kaunas išvis tyli. Gamtosaugos problemas miestuose nusveria finansiniai klausimai. Mokesčiai už taršą pernelyg simboliški, todėl nesulaukiame daug dėmesio”.
Tačiau „Kauno autobusų” technikos direktorius Kęstutis Derliūnas mano priešingai: „Į rinką niekas nepateikia didesnio kiekio biodegalų. Tačiau tai dar ne viskas – dabar biodyzelino gamybos sąnaudos pranoksta paprasto dyzelino kainą, tad naudoti švaresnį kurą nėra ekonomiškai efektyvu”.
K.Derliūnui pritaria jo kolega iš sostinės Juozas Grabys. „Vilniaus autobusų” technikos direktorius sako, kad Savivaldybės nutarimu bendrovė ėmė naudoti rapsų metilo esterį nuo praėjusių metų pavasario. „Nebuvome tinkamai pasirengę įgyvendinti šį sprendimą. Reikėjo rekonstruoti degalinę, kitą įrangą. Todėl mums biodyzelinas tampa brangesnis už dyzeliną”, – neslėpė J.Grabys.
Sostinės bendrovė naudoja degalus su 5 procentais biokuro. Mechanikai ir vairuotojai jokių pakitimų nepastebi.
Laukia žinių iš Mažeikių
Ūkio ministerijos atstovų teigimu, palyginus su vidutine 2004 metų benzino ir dyzelino litro didmenine kaina, biodegalų priedai litro degalų kainą padidintų 1-2 centais. Lietuvoje pernai pagaminta 1,9 tūkst. tonų bioetanolio, skirto maišyti su benzinu, ir 2,2 tūkst. tonų biodyzelino. Palyginus su mineralinių degalų paklausa, biodegalų autotransportas sunaudojo apie 800 kartų mažiau – tik 1400 tonų.
UAB „Stumbras” Šilutės gamyklos Bioetanolio projektų vadovas Artūras Listavičius mano, kad šis skaičius neišvengiamai augs: „Akcizas nulinis, subsidijų yra, privalomas maišymo nutarimas priimtas. Jei nebūtų sujudimo dėl „Mažeikių naftos” akcininkų, tikriausiai situacija būtų aiškesnė. Kol kas sunku prognozuoti, kokios strategijos laikysis naujieji šios bendrovės akcininkai, todėl nauji projektai, techniniai-technologiniai pertvarkymai Mažeikių įmonėje kol kas nevykdomi”.
Kainas šaukia Roterdamas
Energetikos departamento direktorius V.Gagilas taip pat pažymi, kad vienas pagrindinių šalyje vykdomų projektų, susijusių su biokuro gamyba, yra Lietuvos naftos perdirbimo gamyklos AB „Mažeikių nafta” pertvarkymas.
Bendrovės atstovas spaudai Giedrius Karsokas „Kauno dieną” patikino, kad dėl to jokių problemų nebus: „Iki Naujųjų metų pasirengsime ne tik mes, bet ir kiti rinkos dalyviai”.
Profesorius Prutenis Janulis, LŽŪU laboratorijos, dirbančios biodegalų tyrimo srityje, vadovas, pastebi, jog mūsų žmonės dar ne visai pasirengę psichologiškai: „Biokuras yra ne tik pigesnis, jis suteikia degalams tepumą – pagerėja variklio darbas. Vakaruose biodegalai plačiai paplitę: mišinius noriai naudoja prancūzai, Vokietijoje ir Austrijoje vairuotojai pila ir gryną biokurą”.
Tuo tarpu verslininkai šmaikštauja, jog pagrįstas ir nepagrįstas vartotojų baimes Ūkio ministerija sunaikino eidama lengviausiu keliu – tiesiog aklai įvesdama privalomą biodegalų procentą. Degalais prekiaujančios bendrovės atstovai tvirtina, jog kol kas nejaučia valstybės programoje numatytų biokuro gamybos ir naudojimo skatinimo priemonių, be to, pasigenda mokslinių tyrimų, informavimo ir konsultavimo paslaugų.
Artūras Pučėta