Prieš metus į Panevėžio rajono Uliūnų kaimą atsikrausčiusi 33 metų tautodailininko Dainiaus Gvergždžio šeima kaimynams atrodo kiek keistoka.
Netoli kapinaičių esančios senos sodybos kieme nelaksto vištos, nėra tvartų, kur kriuksėtų ar mūktų gyvuliai.
Po meniškai įrenginėjamą seno namelio vidų iškilniai vaikštinėjantis baltas persų veislės katinas Bonapartas irgi nė iš tolo nepanašus į nuošaliame kaime gyventi pasiryžusį padarą.
Tačiau didžiausias tautodailininko akibrokštas uliūniečių dar tik laukia ateityje.
Tikisi išgarsinti kaimą
Auksinėmis rankomis ir kūrybingumu garsėjantis D.Gvergždys šalia savo namų greta nusipirktame sklype žada statyti tikrų tikriausią akmeninę piramidę, kuri Uliūnų kaimą į istoriją įrašys, kaip tikisi pats menininkas, galbūt net tūkstantmečiams.
Ne šiaip kokį karkasinį statinį, kurio tik forma primintų seniausio pasaulyje architektūrinio darinio kontūrus, o sumažintą tikslią Egipto piramidžių kopiją.
„Kai rodo per televiziją tuos šiuolaikius piramidžių statytojus, tai juokas ima. Sujungia kelis vamzdelius ir įsivaizduoja, kad pastatė. Jei jau daryti, tai tikrą daiktą.
Kad pastatytum didelę piramidę, reikėtų visą kaimą nupirkt, o tiek pinigų neturime, statysiu tikslią, bet mažutę kopiją”, – aiškino D.Gvergždys.
Piramidėje talentus tobulins žmona
D.Gvergždžio profesija – statybininkas, šiuo metu vyriškis dirba vienos Panevėžio automobilių plovyklos operatoriumi.
Beje, akmenų piramidę D.Gvergždys pasiryžęs statyti ne šiaip sau, o žmonos garbei ir jos reikmėms.
Jūratė Gvergždienė turi slaptų talentų, iš giminės paveldėjusi gebėjimą gerai pažinti žoles bei žinojimą, kaip jomis padėti sergančiajam.
„Galės ten žolių prisikabinėjusi kortas mesti, juk tuos dalykus gerai išmano”, – pusiau juokais aiškina tautodailininkas.
Kaimo troba lyg dvaro rūmai
Būsimos piramidės vietoje, ant vos matomo kalniuko, dabar dar stovi senutėlis, nuplyšusiais tolio lakštais apkaltas namelis. Jį Gvergždžiai ketina nuversti.
Už keliolikos žingsnių – Gvergždžių būstas. Nedidelis, be jokių įmantrybių, nedažytomis, nuo saulės ir lietaus papilkėjusiomis lentutėmis apkaltas namas.
Jo išorę menininkas laikui bėgant ketina perdirbti.
Durys į būstą tarsi ne šio namo, matyti, kad naujos, sufleruoja, kad už jų ne visai įprasti kaimo gyventojai. Ant raudonmedžio šiepiasi reljefinė liūto galva, kuriai šeimininkas dar nespėjo įverti žalvarinės grandies.
Holas irgi lyg dvaro prieangis. Prabangiai drožinėta prieškambario spinta, joje žėrintys veidrodžiai, iš medžio kempinės išdrožta dėtuvė raktams ir dvi tetervinų iškamšos rodo menišką šeimininkų skonį ir savitą namų interjero stilių.
Svetainės sienos ryškiai žalios. Kampe ant dviejų kojų stovi dantis iššiepusi ūdra. Šalia, ant grindų patiestų popierių džiūsta liepžiedžiai, tolėliau dar kažkokie vaistingieji augalai.
Grakšti, šeimininko drožta raudonmedžio kėdė kol kas tarnauja japoniškam medeliui bonsui, ant jos pastatytas vazonas su miniatiūriniu augalu, mat kambaryje nėra visų reikiamų baldų, dar tik vyksta kūrimosi procesas.
Bebro letenėlė rodo špygą
Virtuvėje šalia beveik vyšninės spalvos ovalaus stalo – trys skirtingo pločio kėdės. Šeimininkė juokauja, kad vyras baldus drožė tokius, kuriuose būtų patogu sėdėti gan stambaus sudėjimo jų šeimos draugui.
Iš pirmo žvilgsnio pagalvotum, kad riestomis kojomis platus krėslas – dvivietis, o stovintis šalia jo – pusantrinis, bet iš tiesų sėdimi baldai pritaikyti didesnių gabaritų žmonėms.
Šeimos draugui Giedriui Aleliūnui, stambiam plačiapečiam vyriškiui, tautodailininkas išdrožė ir specialią pakabą. Rūbui kabinti įrankis atrodo lyg milžino, mat yra daugiau nei pusmetrio ilgio.
O jo žmonai, Daivai Aleliūnienei, tautodailininko menų gerbėjai, D.Gvergždys padovanojo išskirtinį butelaitį. Plokščias stiklo indas aptrauktas bebro uodega. Vietoje kamštelio ant butelio viršaus styro špygą rodanti to paties bebro letenėlė.
Visų amatų meistras
J.Gvergždienė paaiškina, jog visa, kas name gražu, yra vyro rankų darbo. Per keturiolika santuokos metų ji nė karto iš saviškio neišgirdo, kad nemokėtų ko nors padaryti ar sumeistrauti.
Kai reikia, vyras drožia baldus, kasa šulinį, stato pirtį, siuva drabužius, kala ginklus, daro iškamšas ir dar begalę kitų darbų sugeba.
Vienas iš pirmųjų D.Gvergždžio medinių kūrinių, neparduotas ir niekam nepadovanotas, tebėra tautodailininko namuose. Tai bronza nudažyta nuogos moters skulptūrėlė, ir figūra ir išvaizda labai panaši į žmoną.
Vienuolikmetei dukrai Orintai prireikus rašomojo stalo, tėvas per kelias dienas sumeistravo nuostabų baldą. Masyvaus, bet kartu dailaus rašomojo stalo kampus laiko grakščios deivės.
Orintai, savo amžiaus grupėje tris kartus pelniusiai dziudo Lietuvos čempionės vardą, tėvas dar jokio specialaus prizo neišdrožė ir nenukaldino, tačiau, jei dukra primygtinai paprašys, padarys ir tai.
Aštuonerių mėnesių Nojui kol kas namus puošiantys kūriniai mažai rūpi, tačiau su vaikštyne vaikas krykšdamas veržiasi artyn prie atremto į sieną tėvo kaldinto skydo ir prie jo pritvirtintos ieties bei kovos kirvio.
Kėdę prikalė prie lubų
Paklaustas, kaip D.Gvergždys, pagal profesiją statybininkas, įniko į menus ir kur mokėsi gaminti nuostabaus grožio baldus bei kaldinti senoviškus ginklus, vyras tik gūžčioja pečiais.
D.Gvergždys augo su 5-iais broliais, kiek atsimena, nuolat kažką drožinėjo. Tik tada, kai pats pagamino pirmą baldą, sužinojo, kad tėvas jaunystėje irgi juos darė. Kernavėje gyvenantis vyriausias brolis Povilas Gvergždys garsėja kaip senovinių ginklų kaldinimo specialistas.
Kiti trys broliai, pasak tautodailininko, yra normalūs, nesikankina mūzų apsuptyje ir gyvena Airijoje.
„Atvažiuoja, pasidairo, kaip mes čia su menais vargstam, pasidžiaugia normuota darbo diena ir tuo, kad darbe atbuvus 8 valandas daugiau niekas neberūpi, ir išvažiuoja atgal”, – juokiasi D.Gvergždys.
Pasirausęs Barklainių kaime esančioje šeimos sodyboje tautodailininkas rado vieną dar nesulaužytą tėvo rankų darbo kėdę. Kad niekas paskutinio baldo nesuniokotų, kėdę D.Gvergždys savo dirbtuvėje prikalė prie lubų.
„O pasimokyti galima iš kiekvieno žmogaus, vienas vieną, kitas kitą dalyką gerai išmano”, – aiškina tautodailininkas.
Mylimajai dovanojo žąsį, voverę ir kiaulę
Paklausta, kur J.Gvergždienė surado tokį nagingą vyrą, moteris mosteli ranka netolimų apylinkių pusėn ir paaiškina, jog abiejų tėvai gyveno netoliese esančiuose kaimuose.
Tuo tarpu dukra Orinta nuo aukšto nubogina didelį dryžuotą maišą, kuriame slypi tėvų meilės istorijos pradžia.
Kartą su draugu užklydęs į dailios tamsiaplaukės, tik ką įgijusios profesionalios virėjos diplomą Jūratės namus, D.Gvergždys suprato, kad nuo šios merginos nesitrauks visą likusį gyvenimą.
Kad panelė patikėtų, jog dvidešimtmečio ketinimai rimti, kas kartą, eidamas į pasimatymą, D.Gvergždys jai atnešdavo savomis rankomis pasiūtą didžiulį kailinį žaislą.
Po dviejų savaičių išradingasis jaunikis paprašė naujosios pažįstamos rankos, bet Jūratė tuokart ištarė „ne”. Iki vestuvių turėjo praeiti dar pusmetis, per kurį jaunas vyras vis siuvo ir siuvo vienas už kitą gražesnius žaislus ir dovanojo mylimajai.
Dalį viso to grožio J.Gvergždienė išsaugojo. D.Gvergždys traukia iš maišo papūstžandę voverę, linksmasnukį meškiną, pilkais kailiniais sparnais ilgakaklę žąsį, pusmetrio dydžio plytų spalvos kiaulę.
Pastaroji – buvęs vienas mėgstamiausių dukros žaislų. Maža mergaitė mėgo jodinėti ant minkštutėlės, iš velveto pasiūtos kriuksės nugaros.
Valgo tik žmonos gamintą maistą
J.Gvergždienė prisimena, jog ne viena draugė, mačiusi jos būsimo vyro dovanas, patarinėjo jokiais būdais už tokio keisto jaunuolio netekėti.
„Jis niekad nekalbėjo, kad užsiims menais, savęs menininku nevadino. Bet ką ten nuslėpsi, vis tiek viskas buvo matyti”, – meiliai žiūrėdama į vyrą šypsosi jauna moteris.
D.Gvergždys irgi negaili žmonai liaupsių. Sako, kas kartą paragavo jos gamintų patiekalų, skonio neužmirš visą gyvenimą.
Globojamas profesionalios virėjos, D.Gvergždys dabar jau negali valgyti svetimos šeinininkės gaminto maisto, jam nebeįtinka net mamos virti patiekalai.
Deja, paties mėgstamiausio tautodailininko valgio – makaronų apkepo – žmona gaminti nemėgsta.
Plačiai apie savo pomėgius nekalba
Sutuoktinio pasiryžimas netoli namų statyti akmeninę piramidę J.Gvergždienės nė kiek nestebina. Moteris sako mielai sutiksianti į unikalų statinį persikraustyti su žolėmis ir kortomis.
J.Gvergždienės žolininkavimas nėra tik mėgėjiškas. Jauna moteris pradines žinias apie vaistažolių rinkimą ir jų gydomąsias savybes perėmė iš savo tėčio ir iš vyro mamos, o jas gilino skaitydama medicinines knygas.
Be žinių, kaip vaistažolėmis galima pagelbėti nuo įvairių ligų, J.Gvergždienė dar domisi psichologija, svajoja kada nors šių mokslų imtis rimčiau.
Moteris Uliūnuose nesigarsina apie savo sugebėjimus, bet artimiausios draugės, kai sunegaluoja pačios ar šeimos nariai, lekia pas J.Gvergždienę prašyti ryšelio žolelių ir patarimų, kaip jas gerti.
Savo vyrui kortų nemetė
Tos pačios pažįstamos kartkartėmis J.Gvergždienės prisiprašo ir paburtininkauti. Naujoji Uliūnų gyventoja likimo kelius iš kortų išmoko skaityti dar studentavimo laikais. Svetimiems neburia, bet pažįstamoms, jei labai prašo, tokią paslaugą suteikia.
Kartą ir nuosavas vyras buvo pristojęs, kad žmona jam ateitį nuspėtų, bet J.Gvergždienė sutuoktiniui liepė kreiptis kitą dieną, paskui dar kitą ir taip toliau, kol šiam keistas noras išgaravo.
D.Gvergždys paaiškina, jog grandiozinis projektas iš akmenų kaime suręsti unikalų statinį turės dar šiek tiek luktelėti. Didžiulė akmenų krūva šalia namo dar ne piramidei skirta, o ūkiniam pastatui.
Ūkinukas bus tradicinės formos, jame D.Gvergždys įsirengs dirbtuves, garažą, liks kampelis ir žmonos džiovinamiems augalams.
Gailutė Kudirkienė
„Panevėžio rytas”